Parama dėkojame




Palaiminimas – neužtrenktos durys, galimybė, pradžia

baznyciaafbŠventojo Sosto komunikacijos dikasterijos redakcijų direktorius Andrea Tornielli paskelbė tekstą, kuriame komentuoja Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaraciją „Fiducia supplicans“ dėl palaiminimų pastoracinės reikšmės. Pasak jo, kalbat apie šį dokumentą, reikia atsiminti esminį žmogaus tikėjimo ir santykio su Kristumi bruožą – malonės veikimo pirmumą.

„Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“, – sako Jėzus.  Perfrazuodamas šiuos žodžius šv. Augustinas tvirtino: „Nemo venit nisi tractus“ – niekas neateina pas Jėzų, jei jis jo į save nepatraukia. Tai ta pati trauka, apie kurią kalbėjo ir Benediktas XVI, primindamas, kad tikėjimo plitimo ištakose visada yra malonės veikimas.

Būtent dėl to Bažnyčios ganytojai negali būti abejingi žmonėms, kurie nuoširdžiai prašo palaiminimo, kad ir kokia būtų jų būklė, istorija ar gyvenimo kelias. Nevalia gesinti rusenančios ugnies širdyse tų žmonių, kurie jaučia, kad jiems reikia gailestingumo ir pagalbos iš aukštybių. Pasak A. Tornielli, gavęs tokį palaiminimo prašymą iš žmogaus, kurio gyvenimo pasirinkimai prasilenkia su Bažnyčios mokymu, ganytojas turi matyti tarsi plyšį sienoje, mažytį plyšelį, pro kurį jau gali veikti malonė. Todėl jo pirmas rūpestis turėtų būti neuždaryti to mažyčio plyšio, o priimti prašantį žmogų, melsti jam Dievo palaiminimo ir gailestingumo, kad tas žmogus galėtų pradėti suprasti Dievo planą jo gyvenimui.

Pasak Vatikano medijų vyriausiojo redaktoriaus, būtent tokia pamatine nuostata remiasi Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracija Fiducia supplicans dėl palaiminimų, kuri atveria galimybę laiminti nereguliarias poras, net tos pačios lyties poras, aiškiai nurodant, kad palaiminimas šiuo atveju nereiškia pritarimo jų gyvenimo pasirinkimams, ir pakartojant, kad reikia vengti bet kokių ritualų ar kitų elementų, galinčių bent iš tolo mėgdžioti santuoką.

Deklaracijos kilmė yra evangelinė. Evangelijoje yra daug puslapių, kuriuose pasakojama, kaip Jėzus laužo griežtas religines tradicijas ir nurodymus, tariamą respektabilumą, socialines konvencijas. Savo žodžiais ir veiksmais jis piktina manančiuosius apie save, kad žino visą tiesą, save laikančius tyrais, tuos, kurie iš normų ir taisyklių susikuria skydą, kad atbaidytų, atmestų, užtrenktų duris. Evangelijos puslapiuose matome, kaip Rašto aiškintojai mėgina klastingais klausimais paspęsi Mokytojui pinkles, kaip pasipiktinę murma, matydami jo laisvę ir gailestingumą: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo!“.

Jėzus sutiko nueiti pas Kafarnaumo šimtininką ir pagydyti jo tarną, nesijaudindamas, kad susiteps įeidamas į pagonio namus. Jis leido nusidėjėlei nuplauti jam kojas, nepaisydamas smerkiančių ir niekinančių žvilgsnių. Jis gailestingai pažvelgė į medin įkopusį muitininką Zachiejų, pakalbino jį nereikalaudamas, kad jis prieš tai atsiverstų. Jis nepasmerkė svetimautojos, kuri pagal įstatymą galėjo būti užmėtyta akmenimis, bet nuginklavo bausmę vykdyti pasirengusiųjų rankas, primindamas jiems, kad ir jie yra nusidėjėliai. Jis sakė, kad atėjo ne pas sveikuosius, bet pas sergančiuosius, ir palygino save su ganytoju, kuris ryžtasi palikti 99 avis be priežiūros ir eiti ieškoti vienos pasiklydusios. Jis savo rankomis lietė raupsuotuosius ir juos gydė. Visi šie atstumtieji savo žvilgsniu sutikę jo žvilgsnį jautėsi mylimi, sulaukę gailestingumo be jokių išankstinių sąlygų. Supratę, kad yra mylimi ir kad jiems atleista, jie suvokė, kas jie iš tiesų yra: vargšai nusidėjėliai, kuriems – kaip visiems – reikia atsivertimo ir gailestingumo.

Andrea Tornielli primena popiežiaus Pranciškaus kalbą, 2015 m. pasakytą naujiesiems kardinolams: „Jėzui svarbiausia yra pasiekti ir išgelbėti toli esančius, išgydyti ligonių žaizdas, visus įtraukti į Dievo šeimą. Ir tai kažkodėl kai kam kelia papiktinimą. Tačiau Jėzus tokio papiktinimo nebijo. Jis nepaiso uždarų žmonių, kuriuos piktina netgi gydymas, kuriuos piktina bet koks atsivėrimas, bet koks žingsnis, neatitinkantis jų mąstymo schemų, bet koks švelnumas, neatitinkantis jų įpročių ir ritualinio grynumo“.

Komunikacijos dikasterijos redakcijų direktorius primena, kad Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracijoje, kuria leidžiama laiminti tos pačios lyties poras, taip pat aiškiai pabrėžiama, kad lieka nepakitęs Katalikų Bažnyčios mokymas apie šeimą ir santuoką, kurią gali sudaryti tik vyras ir moteris.  Todėl reikia vengti pripažinti santuoka tai, kas nėra santuoka. Tačiau, žvelgiant iš pastoracinės perspektyvos, nedera užtrenkti durų nereguliariai porai, atėjusiai paprašyti paprasto palaiminimo, galbūt apsilankiusiai šventovėje ar piligriminės kelionės metu. A. Tornielli primena žydų istoriko ir teologo Claude’o Montefiore įžvalgą: „Kitos religijos kalba žmogų, ieškantį Dievo, o krikščionybė skelbia Dievą, kuris ieško žmogaus... Jėzus moko, kad Dievas nelaukia, kol nusidėjėlis ims atgailauti, bet pirmas eina jo ieškoti, pakviesti jį pas save“. Neužtrenktos durys, nedidelis palaiminimas gali būti pradžia, galimybė, pagalba, baigia savo komentarą Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijos redakcijų direktorius.

BNS nuotr.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode