„Kai buvau vaikas, negalėjome eiti į kitų krikščionių bažnyčias ar melstis su kitais krikščionimis“, – sakė Vestminsterio arkivyskupas kardinolas Vincentas Nicholsas. Interviu italų katalikų žinių agentūrai SIR jis pasidalijo komentarais apie tarpreliginius santykius Jungtinėje Karalystėje, ypač apie pasikeitusius katalikų ir anglikonų tarpusavio santykius.
Pasak kardinolo, pasikeitę tarpkonfesiniai santykiai bene akivaizdžiausiai matėsi per neseniai vykusias karaliaus Karolio III karūnavimo iškilmes. Katalikų Bažnyčios sugyvenimas su 1534 m. karaliaus Henriko VIII įkurta Anglikonų Bažnyčia praeityje buvo gana sudėtingas. Didieji pokyčiai įvyko per Vatikano II Susirinkimą. Tačiau ir prieš Susirinkimą jau buvo galima įžvelgti naujų laikų pradžią. Apie kokybiškai kitokių ryšių būtinumą buvo galvojama jau XX a. penktajame dešimtmetyje ir nagrinėjamos galimybės. Tačiau tik po Vatikano II Susirinkimo prasidėjo plataus masto bendradarbiavimas.
Kardinolas pastebėjo, kad „jei per 1953 m. Elžbietos II karūnavimą buvo neįsivaizduojama, kad katalikų primas galėtų dalyvauti tokioje šventėje, tai šiandien būtų neįsivaizduojama, kad jis galėtų nedalyvauti. Ir tai rodo, kaip pasikeitė santykiai per pastaruosius septyniasdešimt metų“.
Tarp katalikų ir anglikonų Bažnyčių vyksta nuolatinis institucinis dialogas, už kurį yra atsakinga Tarptautinė katalikų ir anglikonų komisija. Tačiau taip pat palaikomi ryšiai vietos lygmeniu, kuriuose dalyvauja abiejų Bažnyčių vyskupai, parapijos ir eiliniai tikintieji. Šiandien katalikams įprasta dirbti kartu su kitų konfesijų krikščionimis. O ir pats kardinolas dažnai susitinka su anglikonų primu arkivyskupu Justinu Welby. Pasak kardinolo, dialogas pakeitė ne tik tarpasmeninius santykius, bet ir pačias Bažnyčias. (jm / Vatican News)
