Audiencijoje apie 160 nacionalinių „Caritas“ organizacijų atstovaujančio „Caritas Internationalis“ generalinės asamblėjos dalyviams, susirinkusiems aptarti svarbiausių klausimų, išsirinkti naują generalinį sekretorių, popiežius Pranciškus įteiktose pastabose pažymėjo, kad jie niekada neturi išleisti iš akių pradinio įkvėpimo. Kitu atveju karitatyvinė veikla virs regimybe, apvalkalu, praras savo esmę.
„Caritas Internationalis“ gimė II pasaulinio karo siaubų ir sugriovimų kontekste. Pijus XII ieškojo būdų labiau palengvinti ir sušvelninti daugybės žmonių, ne vien katalikų, kančias. Jis pranašiškai įžvelgė, kad būtų naudinga sukurti jau egzistuojančių karitatyvinių organizacijų veiklą koordinuojantį, stiprinantį ir remiantį organizmą. Šv. Jonas Paulius II akcentavo tokio organizmo ryšį su ganytojais ir ypač apaštalo Petro įpėdiniu.
Niekada negalima pamiršti, kokia yra bet kokio iš tiesų krikščioniško artimo meilės veiksmo versmė: tai Kristaus savęs dovanojimas – mokiniams, Bažnyčiai, žmonėms, kviečiantį laisvai priimti Dievą ir jo išgelbėjimą. Tai paminime kiekviename Eucharistijos aukojime. Iš tiesų suprasta ir priimta Dievo savęs dovana virsta ne tik neišsemiamu džiaugsmu, bet ir natūraliu troškimu išreikšti, atsilyginti, perduoti ir paliudyti tai, ką gavome. Patys tapti dovana kitiems.
„Mes galime atsiliepti į Dievo meilę mums tapdami jos ženklu ir įrankiu kitiems. Nėra geresnio būdo parodyti Dievui, kad supratome Eucharistijos prasmę, kaip perduoti kitiems tai, ką esame gavę“, – rašo popiežius Pranciškus, pasak kurio ir „Caritas Internationalis“ tapatybė išplaukia iš šios misijos. Tai ją skiria nuo kitų socialinėje terpėje veikiančių agentūrų. Apaštalas Paulius savo įžymiajame „Himne meilei“ nedvejodamas pabrėžia, jog patys ypatingiausi, dosniausi, herojiškiausi veiksmai be meilės yra tušti. Vis tik, pakartojo popiežius, yra lengva tai išleisti iš akių ir pasiduoti pasaulio logikoms, pragmatiškam aktyvizmui.
Priimta Dievo meilė leidžia iki galo suprasti tiesą apie tai, kas esame kaip žmonės ir kaip Bažnyčia. Ji leidžia pradėti matyti Dievo akimis, pradėti vertinti kiekvieną gyvybę, nepažįstamajame įžvelgti brolį ir, nors gali būti nepatogu, pajusti atsakomybę už jį ir paklausti – ką galiu dėl jo padaryti? Dievo meilė žmonijos svorį leidžia jausti kaip švelnų jungą (žr. Mt 11, 30).
„Nori sužinoti, ar krikščionis myli? Pažiūrėk, ar jis pasirengęs padėti, noriai ir šypsodamasis, be murmėjimo ir piktinimosi“, – pareiškė Pranciškus. Gyvenimas pagal krikščionišką meilę, pasak jo, taip pat keičia santykius su kitais: mažiau pasiduodame savo troškimams ir egoizmo tironijai, labiau įsiklausome į kitus, mokame suteikti jiems vietos, nepavydėti, būti lankstūs ir atviri. Kitaip tariant, meilė padeda konstruktyviai dirbti ir bendradarbiauti. Ji taip pat, viską patikėdama Dievui, nesistengia sugrąžinti patirtą blogį ir teisti kitus. Galiausiai meilė, kaip rašė Paulius, yra didesnė už tikėjimą ir viltį. Pastarosios dovanos yra susietos su mūsų žemiškąja piligrimyste. O meilė yra dovana dabarčiai ir amžinybei. Viskas praeis, tik meilė ne. Tai, ką padarėme gera Dievo vardu, niekada nebus ištrinta ar prarasta. „Caritas Internationalis“ buvo sumanyta ir norėta kaip liudijimas ir įrankis visai Dievo tautai praktikuoti artimo meilę.
„Jūsų užduotis yra visų pirma prisidėti, skelbiant Evangeliją gerais darbais, prie visuotinės Bažnyčios sėjos“, – pridūrė Pranciškus, dar kartą pabrėždamas glaudžias sąsajas tarp tarnystės kitiems, asmeninio šventumo, bendrystės ir misijos.
„Kas dirba „Carite“, tas pašauktas liudyti tokią meilę pasauliui. Būkite mokiniais misionieriais, sekite Kristumi“, – rašo audiencijos dalyviams įteiktose pastabose popiežius, prašydamas lydėti ir padėti kraštų Bažnyčioms bei saugoti vienybę, gerbiant turtingą „Caritas Internationalis“ įvairovę. (RK / Vatican News)
