Palaimintasis vysk. Teofilius – Dievo gailestingumo apaštalas

 

Melsdamiesi palaimintojo Teofiliaus Matulionio litaniją atrandame kreipinį: „Dieviškojo Gailestingumo apaštale, melski už mus!“ Kodėl naudojamas šis vardas, ką jis turi bendro su vyskupu Teofiliumi?

Pamaldumas į Dievo Gailestingumą pasklidęs visame pasaulyje. Nerasime katalikiškos šalies, kurios bažnyčiose nepamatytume Gailestingojo Jėzaus paveikslo, o Dievo Gailestingumo vainikėlis tapęs plačiai žinoma ir mylima malda. Ši Dievo meilės žinia ir pamaldumas taip plačiai išplito Dievo tautoje šventosios Faustinos Kovalskos, šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II ir palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos misionieriško pasišventimo dėka. Tai nebuvo lengvas ir paprastas kelias. Šią misiją vykdant pasitaikė nemažai kliūčių, abejingumo ir netgi pasipriešinimo. Greta šių didžiųjų Gailestingumo apaštalų yra dar vienas – pasaulyje mažiau žinomas, bet aistringai tikėjęs ir atsidavusiai skleidęs Gailestingumo darbus bei pamaldumą pačioje šio sąjūdžio pradžioje: palaimintasis arkivyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis. Jis nepaminėtas jokiuose šv. Faustinos laiškuose ir dienoraščiuose, bet jo stulbinanti Gailestingumo nuojauta ir tikėjimo entuziazmas žavi ne vieną, o pastangos pritaikyti ir skleisti pamaldumą lietuviškai kalbantiems tikintiesiems reiškė pasaulinio paplitimo pradžią. Šis Gailestingumo apaštalavimas skleidėsi dvejopai: platinant maldynėlį ir meldžiantis prie paveikslo.

Gailestingumo maldynėlis

1936 m. spalio mėnesį Vilniuje kun. Mykolas Sopočka rašė ses. Faustinai apie ketinimus išleisti Gailestingumo paveikslo mažus paveikslėlius ir platinti vainikėlį bei Dievo Gailestingumo Motinos noveną. Po metų Krokuvoje buvo pradėtos spausdinti mažos knygelės su maldomis ir Gailestingojo Jėzaus atvaizdu. 1940 ir 1942 m. panašių knygelių pasirodė ir lietuvių kalba. Ant viršelio buvo atspausdinta Vilniaus Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopija, maldynėlyje randame litaniją, noveną ir vainikėlį. Tai pirmasis šio pamaldumo vertimas į užsienio kalbas. Knygelės buvo gausiai platinamos visoje Lietuvoje. Nesunku atsekti, jog už šių knygelių leidybos stovi vyskupo Teofiliaus asmuo. Pirmiausia jos buvo leidžiamos Kaune, kur 1936–1943 m. prie benediktinių bažnyčios gyveno vyskupas. Knygelių leidybai dvasinį patvirtinimą suteikė prelatas Stanislovas Jokūbauskis – labai geras vyskupo bičiulis, pas kurį Teofilius kartais nueidavo netgi pasimokyti batus siūti. Knygelių formatas labai primena panašias brošiūrėles rusų kalba (kokias vyskupas anksčiau spausdino Marijampolėje, ruošdamasis grįžti misijoms į Rusiją) bei panašus į Nuolatinės Adoracijos įstatų knygelę. Būtent vyskupas Teofilius yra šios adoracijos iniciatorius ir steigėjas. Bet rimčiausias įrodymas, atskleidžiantis, jog palaimintasis yra šios knygelės platintojas ir leidėjas – gausus knygelių kiekis, pasilikęs katedros archyve, į kurį po vyskupo arešto buvo sunešti jo daiktai. Jis pats šias knygeles dalindavo, pavyzdžiui, 1943 m. birželio 6 d., ką tik perėmęs Kaišiadorių vyskupijos ordinaro pareigas, palaimintasis Teofilius, rašydamas nuoširdų laišką savo draugui kunigui Vincui Dainiui, įdėjo Gailestingojo Jėzaus paveikslėlį. Skleisdamas šį pamaldumą, rašė: „Siunčiu Jums Viešpaties Gailestingumo paveikslėlį – šaukitės į Dievo Gailestingumą, kuris Jus apsaugos.“

Mūsų palaimintasis turėjo didžiulę tikėjimo aistrą, buvo jautrus antgamtiniams reiškiniams, liaudies pamaldumui, entuziastingai domėdavosi stebuklais, apsireiškimais. Todėl nenuostabu, jog šis pamaldumas, taip susijęs su jo pamėgtu pamaldumu Jėzaus Širdžiai, jį patraukė ir atrodė nepaprastai aktualus žiauraus karo laikais.

Gailestingumo paveikslas

Vyskupas Teofilius ne vieną kartą lankėsi tarpukario Vilniuje. Tikėtina, kad lankydamas šventoves (o jis labai mėgo tai daryti), matė ir Vilniaus arkangelo Mykolo bažnyčioje 1937–1948 m. kabėjusį Dievo Gailestingumo paveikslą. Maždaug 1937–1939 metais gyvendamas Kaune, Teofilius Matulionis pats užsakė, kad dailininkas nutapytų, arba iš kažkur kitur gavo Vilniaus Dievo Gailestingumo paveikslo kopiją su lietuvišku užrašu „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Tai viena iš pirmųjų šio žinomo paveikslo kopijų ir pirmasis, nutapytas su užrašu „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Beje, Teofiliaus paveiksle užrašas nutapytas su kabutėmis; tai labai artima jo kruopščiam būdui.

Gailestingumo knygelės įvadiniame žodyje taip pat minimas paveikslas su užrašu ir vėl naudojamos kabutės. Šis paveikslas – ir pirmoji kopija, kurią užsakė vyskupas, prie kurios buvo aukojamos šv. Mišios: nuo 1943 m. paveikslas kabojo Kaišiadorių vyskupijos kurijos koplyčioje prieš vyskupo altorių, kur jis kasdien melsdavosi ir aukodavo šv. Mišių auką. Tai įrodo fotografija. Tuo laiku, kai Dievo Gailestingumo žinia dar tik skleidėsi lyg pumpuras, pirmojo Gailestingumo pamaldumo skleidėjo – vyskupo ir kankinio Teofiliaus – palaikymas buvo ypatingai svarbus ir svarus. Kiekvienas katalikas žino, kokią didelę reikšmę Bažnyčioje turi vyskupas ir jo pritarimas vienai ar kitai iniciatyvai. Dar daugiau: palaimintasis Teofilius, rūpindamasis šios žinios perteikimu lietuvių kalba, buvo bene pirmasis, kurio dėka šie apsireiškimai peržengė lenkų tautos ir kalbos ribas, tapo universalia, visuotine žinia visam pasauliui. Palaimintasis labai išmintingai mokėdavo atsakyti tiems, kuriems šiame paveiksle vaidendavosi vėliavos.

Taigi Teofilius Matulionis pagrįstai laikytinas visuotinėje Bažnyčioje paplitusio Gailestingumo pamaldumo apaštalu. Jo pradėtą sklaidą po kelių dešimtmečių išplėtė šventasis popiežius Jonas Paulius II.

Deja, 1946 m. vyskupas buvo trečią kartą suimtas ir, jau sulaukęs 73 metų, dešimčiai metų išvežtas į pačius griežčiausius sovietų kalėjimus. Teofiliaus paveikslas – panašiai kaip ir Vilniaus – kurį laiką buvo nežinioje. Jis dūlėjo Kaišiadorių katedros palėpėje ir tik gerokai vėliau atrado vietą vienoje iš jos koplyčių. O 2015 m., pradedant švęsti Gailestingumo jubiliejų, katedroje buvo įrengta ir pašventinta Gailestingumo koplyčia, kurioje šis paveikslas išstatytas pagrindiniame altoriuje. Taip pat gautos ir šv. Faustinos, šv. Jono Pauliaus II ir pal. Mykolo Sopočkos relikvijos, nutapyti jų paveikslai.

Nėra patvirtinta, bet labai tikėtina, jog Teofilius Matulionis buvo asmeniškai susitikęs su palaimintuoju Mykolu Sopočka, nes tuometinis Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras prelatas Juozapas Labukas buvo šio kunigo bendramokslis Vilniaus seminarijoje ir bendradarbis Vilnijos krašte, be to, 1940 m. kunigas Mykolas keliavo po Lietuvą. Įdomu tai, kad 1946–1947 m. jis dirbo Vilniaus mieste ir tarnavo dabartinėje Gailestingumo šventovėje, o vyskupas Matulionis tais metais kalėjo KGB kalėjime. Abu Gailestingumo apaštalai vienas kankinyste, kitas ganytojiška veikla sėjo Evangelijos grūdą tokiu sudėtingu laikotarpiu Vilniuje, – Gailestingumo mieste.

Džiugu, kad palaimintojo Teofiliaus vardas vis dažniau minimas maldoje Dievo Gailestingumo šventovėse. 2018 m. Suvalkų miesto Dievo Gailestingumo šventovėje įrengta ir Kaišiadorių vyskupo Jono Ivanausko iškilmingai pašventinta maldos vieta su palaimintojo paveikslu ir relikvija. Tikėkimės, kad ir daugiau šio pamaldumo mylėtojų visame pasaulyje atpažins kuklų, bet svarbų kankinio Teofiliaus kaip Gailestingumo apaštalo indėlį bei jo dosnų užtarimą danguje.

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode