Katalikybė išėjo iš mados? Anaiptol. Ji su mada susitinka naujoje prestižinio Metropoliteno muziejaus parodoje. Liturginiai drabužiai iš Vatikano Siksto koplyčios zakristijos su Cristóbalio Balenciagos vakariniais paltais, Domenico Dolces ir Stefano Gabbanos suknelėmis ar GianniVersace švarkeliais.
Gerai žinoma, kad religiniai įsitikinimai ir praktikos įkvėpė nemenką dalį įspūdingiausių visų laikų meno kūrinių. Vakar Metropoliteno muziejuje Niujorke oficialiai atidaryta paroda „Dangiški kūnai: mada ir katalikiška vaizduotė“, skirta aukštosios mados ir katalikybės ryšiui.
Vatikanas parodai paskolino keturias dešimtis eksponatų, dalis popiežiaus rūbų ir aksesuarų pirmąsyk iškeliavo už šios valstybės sienų. Taip pat eksponuojama pusantro šimto žymių dizainerių darbų, daugiausia skirtų moterims.
Metropoliteno Kostiumų instituto vyriausiajam kuratoriui Andrew Boltonui rengiant parodą į Vatikaną teko vykti dešimt kartų. Muziejui, kaip rašo „Washington Post“, buvo iškelta vienintelė sąlyga – liturginiai objektai turi būti eksponuojami atskirai nuo mados dizainerių kūrinių. Tai sunkumų nesukėlė, mat atitiko kuratoriaus užmojus. Paroda eksponuojama trijose skirtingose Manhatano vietose, tad jos lankymas tam tikra prasme primena piligrimystę. Problemų nekilo ir dėl Vatikano prašymo eksponuoti daiktus baltuose kubuose, kad lankytojai galėtų kuo labiau sukoncentruoti dėmesį į jų kokybę ir autorių meistrystę.
Parodą lydinčiam katalogui įžanginį žodį parašė kardinolas Gianfranco Ravasi, Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas, o įžangą – žymus amerikiečių teologas kun. Davidas Tracy. Būtent skaitant jo knygą „The Analogical Imagination“ (liet. „Analoginė vaizduotė) parodos kuratoriui kilo mintis ją surengti.
Tiltas tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų
Pirminis kuratoriaus sumanymas buvo paroda aprėpti penkias religijas – islamą, budizmą, hinduizmą, judaizmą ir katalikybę. Tačiau pradėjus dirbti pasirodė, kad dauguma mados dizainerių – italų, prancūzų, anglų – vaizduotė katalikiška. Nebuvo pusiausvyros tarp skirtingų religijų įkvėptų darbų, tad priimtas sprendimas paskirti parodą katalikybės įtakai, kurią kuratorius, šiandien Bažnyčios nelankantis, tačiau šeimoje ir mokykloje auklėtas katalikiškai, aukštojoje madoje lengvai atpažindavo. Jėzuitui Jamesui Martinui, žurnalo „America“ redaktoriui A. Boltonas sakė, kad ateityje norės surengti islamo ir mados ryšiui skirtą parodą.
Pasak parodos „Dangiški kūnai: mada ir katalikiška vaizduotė“ kuratoriaus, dizainerių vaizduotę paveikė ne tik religinis menas, liturginiai bei vienuolių rūbai, bet ir jų pačių religiniai įsitikinimai bei praktikos – sakramentai, ritualai. „Mane kaip kuratorių sudomino faktas, kad dauguma parodoje pristatomų darbų autorių buvo auklėjami katalikiškai. Nors daugelis nebepraktikuoja, mane domino, kaip šitai paveikė jų kūrybinį kelią, jų kūrybinius impulsus ir vaizduotę, – žurnalui „America“ sakė A. Boltonas.
Mados dizainerių darbai pasižymi naratyvumu, metaforiškumu, kas, anot kuratoriaus – katalikiškos vaizduotės esmė. „Tai mane išties nustebino, nes kaip kuratorius visuomet domiuosi, kas kaitina dizainerio vaizduotę, kas glūdi jo kūrybiniuose impulsuose. Niekada nemaniau, kad tai katalikybė. Galbūt lytis, seksualumas. Nesuvokiau, kad katalikybės poveikis jų kūrybai toks didelis“, – kalbėjo jis.
Paklaustas, apie tikinčio ir netikinčio žmogaus patirtį parodoje, A. Boltonas nurodė garsų teologą Hansą Urs von Balthasarą ir popiežių emeritą Benediktą XVI, kalbėjusius apie grožį, kuris kviečia pokalbiui, peržengia žmogaus įsitikinimus: „Šie apdarai padaro neįtikėtiną poveikį žiūrovui, dažnai per estetiką. Taigi grožis gali būti tiltas tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų.“
Ekstravagancija – Bažnyčios DNR
„Dalis Katalikų Bažnyčios jėgos kyla iš to, kaip jie atrodo ir kaip rengiasi”, – sakė amerikietiškojo „Vogue” žurnalo redaktorė Anna Wintour. Tiek liturginiai rūbai, tiek mados dizainerių kūriniai vartoja vizualinę kalbą, kuri nurodo apsirengusiojo tapatybę, poziciją, socialinį statusą.
Amerikiečių katalikiškam dienraščiui „Crux“ tinklaraštininkė ir dominikonų tretininkė Maria Grizzetti sakė, kad ekstravagancija yra Bažnyčios DNR. Pavyzdinė yra „Dievo ekstravagancija“ tapti žmogumi, kad mirtų dėl žmonijos. „Katalikiška vaizduotė yra dangus. Visa meninė raiška yra bandymas perteikti rojų. Tai vienintelis pasiteisinimas įmantriems liturginiams rūbams, taip pat ir menui, architektūrai“, – sakė ji.
Dievas ne tik Kūrėjas, atkreipė dėmesį kardinolas Gianfranco Ravasi, bet ir Siuvėjas. Edeno sode Dievas Adomui ir Ievai padarė drabužius iš kailių. Nuo išvarymo iš rojaus žmonija pati sau taisosi rūbus – tiek funkcionalius, tiek skirtus puošybai. Drabužiai ne tik dengia žmogaus nuogumą, bet ir skleidžia socialinę, kultūrinę, moralinę, net dvasinę žinią. Pavyzdžiui, tam tikrų liturginių rūbų prabanga skirta tam, kad pabrėžtų nekasdieniškumą.
Žinoma, esama rizikos su prabanga perlenkti lazdą, kardinolą cituoja seniausias amerikiečių katalikiškas laikraštis „National Catholic Register“. Jėzus įspėjo dėl per didelės reikšmės išoriškumui, kritikavo Rašto aiškintojus ir fariziejus, pasiplatinusius maldos diržus ir pasididinusius apsiaustų spurgus. Pirmąsias liturginės aprangos reformas pradėjo dar popiežius Pijus XII 1952 m., tačiau pal. popiežius Paulius VI Vatikano II Susirinkimo dvasia ėmėsi iš tiesų ją paprastinti. Jis pirmasis atsisakė popiežiaus tiaros, parodydamas, kad jo valdžia kyla ne iš žemiškos galios ir jam nereikia žemiškos šlovės. Visgi paprastumui irgi yra ribos. Pasak kardinolo Ravasi, kunigų apranga turėtų kelti žmonių akis, širdis ir protus Dievo link.
Per grožį
Ar aukštosios mados prabanga ir Vatikano lobiai neprieštarauja paprastumui, kurį skelbia Katalikų Bažnyčia? Ar mados industrija nepriklauso tai „eikvojimo kultūrai“, kurią kritikuoja popiežius Pranciškus? Galiausiai, ar mada neskatina tuštybės?
Tokius klausimus kėlė ne vienas apie parodą rašęs apžvalgininkas. Atsakant dienraštyje „Washington Post“ cituojamas anksčiau minėtas teologas, kunigas D. Tracy, pabrėžiantis grožio reikšmę religijoje. „Religija gali pasirodyti per grožį lygiai kaip ir per moralę. Abu svarbūs. Daug teologų nesupranta, kad galima galvoti vaizdais, ne tik sąvokomis“, – teigė jis. Senovėje grožis funkcionavo kaip dvasinės patirties šaltinis – Platono, Plotino, ankstyvųjų krikščionių mąstytojų, tokių kaip Pseudo Dionisijaus Areopagiečio darbuose. Grožis ištraukia žmogų iš savanaudiškumo, purvo ir kreipia Dievop.
Į parodos spaudos konferenciją susirinkusius žurnalistus sveikino Niujorko arkivyskupas Timothy Dolanas. Kaip rašo„Crux“, jis prisipažino iš pradžių abejojęs Bažnyčios įsitraukimu į šią Metropoliteno parodą. Vatikano ir savo indėlį pagrindė taip: „Katalikiškoje vaizduotėje Dievo tiesa, gėris ir grožis atsispindi visur, net ir madoje. Pasaulis yra persmelktas Jo buvimo ir šlovės.“
Rihanna su tiara – kultūrinė apropriacija?
Nemenkos kritikos susilaikė Niujorko „metų vakarėliu“ vadinamas „Met Gala“. Tai labdaringas pokylis, į kurį susirenka garsenybės. Šįsyk į labiausiai fotografuojamą mados renginį jos susirinko apsirengusios parodos tematika. Kritikai teigia, kad tai tebuvo dar viena proga žvaigždėms pasityčioti iš religijos ir pademonstruoti savo neišmanymą bei priešiškumą, vadina tai kultūrinės apropriacijos pavyzdžiu.
Dauguma žvaigždžių kostiumų buvo itin seksualizuoti, kai kurie prasto skonio, vulgarūs. Daugiausia dėmesio sulaukė dainininkės Rihanna su mitra ir Katy Perry kaip angelas, aktorė Greta Gerwig, atrodžiusi kaip vienuolė, ir Sarah Jessica Parker su Jėzaus gimimo scena ant galvos.
Nors pobūvyje dalyvavęs Niujorko arkivyskupas T. Dolanas dienraščiui „Crux“ sakė, kad garsenybės buvo supratingos, prieinamos ir labai pagarbios, kritiški balsai nenutilo. Britų žurnalistas Piersas Morganas rašė, kad „šių metų pokylis peržengė ribą, buvo atvirai ir begėdiškai nepagarbus“. Jis stebėjosi, kodėl katalikai nesipiktina ir ką sau leidžia Vatikanas. Taip pat išreiškė nuomonę, kad jei žvaigždės ant raudono kilimo staipytųsi su kipomis ar burkomis, sulauktų stipraus atsako. Anot jo, judaizmas ar islamas niekada negalėtų tapti tokio renginio pagrindine tema.
„Gražiu ir šventvagišku reginiu“ šių metų „Met Gala“ pavadino Rossas Douthatas. „New York Times“ skiltininkas teigė, kad katalikai leidžia tyčiotis ir atiduoda į muziejų tai, kas turėtų būti jiems brangu. „Dangiškieji“ apdarai suprantami tik kaip Bažnyčios praeities liekanos. Pasak jo, Bažnyčios vadovybė nuo Vatikano II Susirinkimo laikų yra pasirinkusi supanašėti su moderniąja pasaulietine kultūra, neišlaiko savo išskirtinumo. Bažnyčią jis vadina protestantizuota ir demistifikuota. R. Douthato teigimu, tik tai, kas šiandien vadinama senąja katalikiška estetika, kas aproprijuota, išeksponuota, išniekinta, gali atgaivinti nuslopusį tikėjimą ir sugrąžinti jam didybę.
Vyresnysis žurnalo „First Things“ redaktorius Matthew Schmitzas atkreipė dėmesį, kad katalikiška vaizduotė sukūrė ne tik apdarus, dėl kurių aikčiojama, bet ir požiūrį į lytiškumą bei socialinę tvarką, kurie prieštarauja šių laikų dvasiai. Kai kurie renginio dalyviai buvo atvirai kritiški Bažnyčios mokymo atžvilgiu, pavyzdžiui, aktorė Lena Waithe, atėjusi su vaivorykštine LGBT vėliava. „Tie nuostabūs arnotai, stulos, sąsagos ir žiedai vis dar jaudina žmones, vis dar turi galios, kurią pripažino Leonas XIII laiške „Testem benevolentiae“. JAV kunigams patariama skleisti tikėjimą „apeigų pompastika ir puošnumu“, kaip ir „aiškiu bei tvirtu doktrinos pateikimu“, – rašė jis.
