Sekmadienio vidudienį kreipdamasis į „Viešpaties Angelo“ maldai Šv. Petro aikštėje susirinkusius piligrimus ir romiečius, popiežius priminė, kad šią dieną, minėdama Jėzaus paaukojimą Jeruzalės šventykloje, Bažnyčia dėkoja Dievui už jam gyvenimą pašventusius vienuolius. Ištikimai sekdami Kristų ir gyvendami pagal Evangeliją, pašvęstieji yra labai brangus Bažnyčios turtas, sakė Pranciškus.

Vieną dieną senovės Graikijos išminčius buvo paklaustas vieno iš savųjų mokinių: „Kodėl prašai, kad tie, kurie nori tapti tavo pasekėjais, pažvelgtų į šį tvenkinį ir tau pasakytų ką matą?“ „Tai – labai paprasta“, – „Tam, kad išgirsčiau jų atsakymą: jei man pasako, kad tvenkiny mato plaukiojančias žuvis, juos priimu; jei man sako, kad mato savo veidą, jų nepriimu; kadangi tai yra ženklas, kad yra įsimylėję į save pačius“.

Krikščioniškasis mokymas – tai ne griežta ir savyje užsidariusi doktrina ir ne kartu su laikų kaita kintanti ideologiją, bet dinamiška tikrovė, kuri, būdama ištikima savo pagrindui, iš kartos į kartą vis atsinaujina, skelbdama prisikėlusį Jėzų Kristų, sakė popiežius Pranciškus, ketvirtadienio rytą audiencijoje priimdamas į kasmetinę plenarinę sesiją susirinkusius Tikėjimo mokymo kongregacijos narius.

Popiežius pradėjo naują katechezių ciklą apie palaiminimus Mato Evangelijoje. Katechezės temą pristatė dvasininkai, keliomis kalbomis perskaitę trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams Evangelijos pagal Matą skaitinį:

Po metų, Dievo Žodžio sekmadienis bus švenčiamas sausio 24 dieną. Šią naują kasmetinę šventę įvedė popiežius Pranciškus nurodydamas ją minėti kasmet trečiąjį eilinį metų sekmadienį. Romos vyskupijoje sausio 26 dieną pirmą kartą švęstą Dievo Žodžio sekmadienį, be popiežiaus vadovautų Mišių Šv. Petro bazilikoje, vyskupijos tikintieji savanoriai vienoje Romos senamiesčio bažnyčioje pakaitomis skaitė visą Morkaus Evangeliją.

Ant titulinės bažnyčios Romoje, kurioje sausio 26 dieną vyko kardinolo Sigito Tamkevičiaus ingreso apeigos, fasado lotynų kalba parašyta, jog ji dedikuota Angelei Meriči, 1474 metais šiaurės Italijoje gimusiai ir 1540-aisiais mirusiai šventajai. Sausio 27-ąją, jos mirties dieną, švenčiamas jos liturginis minėjimas.

Prieš išeidamas į savąją Tėvynę, Kristus norėjo savo mokiniams nurodyti kryptį, kurios jie turėtų laikytis tolimesniame gyvenime, nusakyti tikslą ir palikti ženklus – todėl jis jiems ir pasakė: „Kur aš einu – jūs žinote kelią!“ Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“

Sausio 20 dieną popiežius Pranciškus priėmė Simono Vyzentalio centro delegaciją. Pasak popiežiaus, kova su bet kokia antisemitizmo, rasizmo ir mažumų neapykantos forma dera su Šventojo Sosto troškimu, kad būtų gerbiamas kiekvieno asmens orumas, nepriklausomai nuo kilmės, religijos ir socialinio statuso.

Bažnyčia – pakrikštytųjų namai. Pastatas gavo vardą nuo bendruomenės, kuri čia renkasi, vardo. Krikščionys čia mokosi ir stiprinasi, kad pajėgtų būti tuo, kuo turi būti. Tačiau nūdien dažnas užsukęs į bažnyčią nežino, kaip čia elgtis – kada galima sėdėti, kada stovėti, o kada reikia klauptis...

Tą naktį, tą naktį, tą naktį,

Kai bėgom prie bokšto visi,

Jie užmušė dvylika brolių

Ir sesę lyg žvėrys pikti.

Sausio 16 d. prisimename pirmuosius pranciškonų kankinius, vadinamus Maroko kankiniais.

1219 metais, gavę šventojo Pranciškaus palaiminimą, broliai Berardas, Petras, Adjutas, Akuras, Odas ir Vitalis paliko Italiją ir išvyko skelbti Evangelijos Maroke. Keliaujant per Ispaniją, susirgo Vitalis ir broliai tęsė misiją be jo. Nuvykę į musulmonų kraštą jie pamokslavo turgaus aikštėse. Netrukus mažesniuosius brolius suėmė ir įsakė išvykti iš šalies, tačiau jie atsisakė.

Sausio 13 dieną Romoje žengtas žingsnis link taikos Pietų Sudane. Šv. Egidijaus bendruomenei tarpininkaujant pirmą kartą susitiko visų šios vienos iš jauniausių pasaulio valstybių politinių jėgų atstovai ir pasirašė deklaraciją, kuria įsipareigojo siekti taikos.

2018 metais buvo pasirašytas taikos susitarimas tarp valdžioje buvusių jėgų ir dalies opozicijos, tačiau kita opozicijos dalis tuo metu susitarimo neparėmė. Šį kartą prisidėjo ir ji.

Kunigų celibatas pasaulietinėje žiniasklaidoje dažnai pavadinamas „problema“, taip pat ir daliai tikinčiųjų atrodo, kad celibato panaikinimas išspręstų kunigų gyvenimo disciplinos problemas ir pašaukimų stoką. Didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas, vadovaujantis Ukrainos graikų apeigų Bažnyčiai, kurioje kunigai gali tuoktis, tvirtino, kad taip nėra.

Prie Jordano, kur Jonas skelbė apie ateisiantį Mesiją ir atgailos ženklan krikštijo žmones,atėjo Jėzus. Dangaus Tėvo Sūnusnusižemino ir paprašė, kad Jonas jį, kaip ir kitus nusidėjėlius, pakrikštytų. Jonas Krikštytojas pažino atėjusį Mesiją ir bandė jį atkalbėti: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Tačiau Jėzus primygtinai prašė krikšto: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 14–15).

Duok man Savąsias akis, Viešpatie,

Kad galėčiau matyti kiekvieną brolį-sesę

Tavo geromis ir gailestingomis akimis,

Kad galėčiau peržengti už fizinės išvaizdos slenksčio

Ir pažinti su jautrumu jų širdis tam,

Kad neščiau paguodą, paramą ir suprasti jų poreikius;

2020 m. sausio 7 dieną Kaune vyko Lietuvos vyskupų konferencijos plenarinis posėdis. Jame dalyvavo kardinolas S. Tamkevičius, arkivyskupai P. Rajič, G. Grušas, vyskupai E. Bartulis, J. Ivanauskas, A. Jurevičius, K. Kėvalas, R. Norvila, A. Poniškaitis, D. Trijonis, L. Vodopjanovas. Posėdis prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Kauno arkivyskupijos apaštališkasis administratorius vysk. A. Jurevičius.

Dialogas, ne ginklai, yra pagrindinė priemonė nesutarimams išvengti, – priminė popiežius Pranciškus audiencijoje 183 valstybių, taip pat Europos Sąjungos ir Suverenaus Maltos Ordino diplomatams. Popiežius tradicinėje naujametinėje kalboje ketvirtadienį valstybių, palaikančių diplomatinius ryšius su Šventuoju Sostu, atstovams prašė mažinti įtampą ir taikingai spręsti konfliktus – nuo Ukrainos iki Jemeno. Pranciškus sakė, jog ypač neramina padėtis Artimuosiuose Rytuose dėl įtampos tarp Irano ir JAV, galinti rimtai pakenkti kantriai kuriamam Irako atsikūrimo procesui. Visi norime išvengti platesnio masto konflikto. Visos šalys tesistengia nedidinti sankirtos, neužgesinti dialogo ir savikontrolės žiburio, gerbti tarptautinį teisingumą.

Viskas, kas turi pradžią, sulaukia ir pabaigos. Tik amžinai Esantysis, kuriam absoliučiai yra pavaldūs laikas ir amžinybė, niekada nesikeičia, nes visados esti aukščiausiame savo kuriančiosios meilės taške. Kiekvienas asmuo yra apdovanotas nemariąja siela, liudijančią tiesioginį panašumą į patį Dievą, nes yra pašauktas (drauge su angelais) sąmoningai Jo meile mylėti viską, išskyrus nuodėmę.  

Viskas, kas turi pradžią, sulaukia ir pabaigos. Tik amžinai Esantysis, kuriam absoliučiai yra pavaldūs laikas ir amžinybė, niekada nesikeičia, nes visados esti aukščiausiame savo kuriančiosios meilės taške. Kiekvienas asmuo yra apdovanotas nemariąja siela, liudijančią tiesioginį panašumą į patį Dievą, nes yra pašauktas (drauge su angelais) sąmoningai Jo meile mylėti viską, išskyrus nuodėmę.  

Trys karaliai atnešė brangių dovanų Kūdikėliui Jėzui pagarbinti – aukso, miros ir smilkalų. Trys ekspertai – kunigas, vaistininkas ir juvelyrė – aiškina šių brangenybių prasmę.

Pagarbinę Kūdikį ir atnešę dovanų, trys išminčiai ilgiau neužsibuvo – atlikę tai, ką norėjo, jie pasuko atgal į Rytus, iš kur atkeliavo, tačiau žinodami apie jiems iškilusį pavojų, iškeliavo į namus kitu keliu. Taip pat mes, atradę Viešpatį, nebegalime keliauti tais pačiais keliais. Bet kokia mūsų susitikimo su Jėzumi patirtis skatina keisti įpročius, keisti mus supančios tikrovės vertinimo kriterijus, nors gyvenimo aplinkybės išlieka tos pačios.

Kreipdamasis į piligrimus iš viso pasaulio, savo vyskupijos tikinčiuosius ir tradicinės Trijų Karalių eisenos dalyvius popiežius pasveikino juos, prisimindamas, kad šią dieną minima Pasaulinė vaikų misionierių diena. „Ši diena skirta vaikams ir paaugliams misionieriams, kurie į visiems skirtą kvietimą būti šventiems atsiliepia padėdami labiausiai stokojantiems savo bendraamžiams. Jei tai daro malda ir dalijimosi gestais. Melskimės už juos!“, – pasakė popiežius.

Pirmadienio rytą popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje aukojo Viešpaties Apsireiškimo – Trijų Karalių – iškilmės Mišias.

Turino arkivyskupas patvirtino: 2020 metų pabaigoje vyks Kristaus kančią primenančios įkapių drobulės išstatymas, tačiau ribotam žmonių ratui. Jis įvyks Taizé bendruomenės naujametiniame Europos jaunimo susitikime Turine nuo gruodžio 28 iki 2021 metų sausio 1 d., ir bus skirtas vien tik jo dalyviams.

Laikas – reliatyvus dalykas ir tai puikiai įrodo popiežiaus Pranciškaus veikla per pastaruosius dvylika mėnesių. Gruodžio viduryje atšventęs kunigystės 50-metį, 83-ejų metų popiežius stebina visus savo aktyvumu bei atkaklumu. Tiesa, Naujojo pasaulio popiežiaus rėmėjai nerimauja, ar šis sugebės įgyvendinti visas reformas bei užmojus, kurių ėmėsi. Tuo tarpu kritikai neslepia, kad jau laukia šio pontifikato pabaigos... Kuo svarbūs Pranciškui buvo 2019-ieji ir kas jo laukia šiais metais?

Be istorinių, Didžiosios schizmos priežasčių, egzistuoja ir papildomos, vėliau atsiradusios, kurios lėmė tai, kad ortodoksai ir katalikai liko atskiromis Bažnyčiomis. Viena šių priežasčių – naujosios Romos Katalikų Bažnyčios naujosios dogmos, paskelbtos po schizmos (1054 m.). Štai garsiausios iš tokių, dėl kurių ginčijasi katalikai ir ortodoksai:

Lietuvos vyskupų konferencijos informacija dėl Kristaus Apsireiškimo (Trijų karalių) iškilmės šventimo tvarkos.

Evangelija pasakoja ne apie Šventosios Šeimos idilę, bet apie jos patirtus vargus. Ji neturėjo galimybės pasirinkti dieviškojo Kūdikio gimimuitinkamosvietos,ir Jis gimėten, kur nakčiai avys būdavo suvaromos. Netrukus Šventoji Šeima neteks ir mažiausio saugumo, nes angelui perspėjus apie Kūdikiui gresiantį pavojųjibus priversta palikti savo šalį ir svetur ieškoti užuovėjos.Šių aplinkybių Juozapas ir Marija negalėjo pakeisti.

Mūsų gyvenime apstu konformizmo, mes pasiduodame, neatsispiriame jam, taikomės prie esamų gyvenimo stilių, elgesio, vertybių ir pan. Šiuo pagrindu funkcionuoja ugdymas, auklėjimas: jis įmanomas dėl to, kad turime įgimtą tendenciją prisitaikyti prie pavyzdžių, priimti vieną ir atmesti kitą nuostatą, sekti vienais, vengti kitų ar bent jau laikytis atokiau nuo jų. Be natūralaus polinkio sekti, mokytis ir laikyti iš šalies plaukiančias įtaigas savomis, priimti siūlomus pavyzdžius būtų labai sunku įsivaizduoti bendruomenę, bičiulių grupę, Bažnyčią. Tai taikytina ir meilei. Pirmiausia ji yra stiprus troškimas sekti mylimuoju, supanašėti su juo, ir šis troškimas, atrodo, tampa mūsų gyvenimo prasme. Todėl tikinčiojo (juolab kunigo) gyvenimo tikslas yra vis tobulesnis supanašėjimas su Kristumi. Pasiremkime [šv. Jono Pauliaus II] enciklika Redemptor hominis:

Gruodžio 23 d. minime šv. Antaną Galvao (Guaratinguetà, Brazilija, 1739 m.–1822 m.).

Brolis Antanas gimė 1739 m. Guaratinguetà vietovėje, San Paulo valstijoje (Brazilija). Šeima buvo labai krikščioniška. Jo tėvas kapitonas priklausė pasauliečiams pranciškonams. Motina Izabelė, susilaukusi 11 vaikų, mirė būdama 38-erių, buvo itin gailestingos širdies.