Lapkričio 10-13 dienomis Brescia, Italija vyko trečiasis tarptautinis dirigentų konkursas Città du Brescia - Giancarlo Facchinetti, kuriame dalyvavo 36 dirigentai iš Europos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos. Konkurso organizatoriai „dèdalo ensemble“ (IT) vadovaujami maestro Vittorio Parisi grojo viso konkurso metu.
Konkurso programą sudarė išimtinai šiuolaikiniai 20-21 amžiaus kamerinės muzikos kūriniai: I. Stravinskio „L’Historie du Soldat“, E. Varese „Octandre“, F. Donatoni „Arpege“, P. Boulez „Derive 1“. Finale skambėjo Facchinetti „Divertimento III“ ir komisijos išrinkti numeriai iš A. Schönberg „Pierrot Lunaire“.
„Mano žiniomis, kažkur bažnyčios gale turėtų būti bent vienas profesionalus operos solistas. Ar yra tokių?“ – savo pasirodymo festivalyje SIELOS 2021 metu į publiką kreipėsi pianistė Audronė Juozauskaitė. Atsakymo nereikėjo ilgai laukti – iš suolo pakilo visiems gerai pažįstamas dainininkas
Spalio 29-ąją sukako 90 metų aktyviai disidentei, politinei kalinei, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos platintojai ir vertėjai, Eucharistijos bičiulių sąjūdžio įkūrėjai vienuolei Jadvygai Gemai Stanelytei.
Iki to laiko, kol tarp Lietuvos ir Lenkijos gyvenusios poros namuose sukrykštė dvi mažylės, jie nuėjo ilgą išbandymų kelią. Būta ir liūdesio, ir pykčio, bet niekada neišblėso viltis, kad išsipildys taip trokštama tėvystė. 
Netekome gydytojos onkologės chemoterapeutės
1987 metais poeto Eugenijaus Matuzevičiaus iniciatyva Žemaičių Kalvarijoje įkurtas poeto Vytauto Mačernio muziejus. Jame eksponuojamos poezijos knygos, nuotraukos, dokumentai bei asmeniniai poeto daiktai. Medžiagą – eksponatus, nuotraukas – muziejui rinko, prisiminimus užrašinėjo kraštotyrininkas Konstantinas Bružas, mokytojas Juozas Nėniškis, bibliotekininkė V. Garbenčienė ir kiti, kuriems buvo svarbu išsaugoti šiame krašte gimusio poeto atminimą. 
Daugiau kaip 20 metų vydmantiškiai kuria savo parapiją ir turi didžiausią svajonę – pasistatyti bažnyčią. Įgyvendinti svajonę jiems padeda prieš penkerius metus į šią parapiją vyskupo paskirtas kun. Karolis Petravičius. Dvasininkas ne tik savo menine prigimtimi – tapytais paveikslais ir rengiamais koncertais – renka aukas Dievo namų statybai, bet ir turi unikalią Dievo dovaną – burti apie save žmones. Poetiškos sielos Dievo tarnas net sapne matė būsimos bažnyčios vaizdą ir gintarinį altorių. Paradoksas ar ne, bet parapijos klebono sapnas virsta realybe.
Mažeikių kraštą garsina ne vienas amatininkas, savo amatui atidavęs visą širdį, aistrą, atsakingumą, profesionalumą ir laiką. Šiemet du kaimynai – Sedos miestas ir Židikų miestelis – gali didžiuotis gavę tautinio paveldo produkto sertifikatą. Sediškiai puikuojasi pusmarškone koše, o židikiškiai – žemaitiškais sijonais, liemenėmis, prijuostėmis, vyriškomis kelnėmis, rankšluosčiais, audžiamais Židikų kultūros centre tautodailininkės Irinos Klemenienės. 
Mes dar tik susipažįstame su socialinio darbuotojo kasdieniu darbu, profesijos iššūkiais ir tais vidiniais medaliais, kuriuos kiekvienas nuoširdžiai savo darbą dirbantis socialinis darbuotojas sakosi gaunantis iš žmonių, kuriems ištiesia pagalbos ranką. 
„Pardaviau visus savo daiktus, drabužius ir atėjau štai taip – su viena suknia, kurią dabar ir esu apsirengusi. Irake artimų šeimos narių neturiu. Manimi paeiliui rūpinosi tolimesni giminės – kas savaitę ar dvi keliaudavau iš vienų namų į kitus. Tačiau neseniai man buvo diagnozuotas vėžys. Todėl noriu prieš mirtį dar bent kartą pamatyti savo vaikus, kurie yra Europoje. O tada galiu ramiai numirti. Daugiau man iš Europos nieko nereikia“, – sėdama lauke tik ant žemės patiesto kartono lakšto pasakoja 70-ies metų Sevė, į Lietuvą atvykusi iš Irako. 
23-ejų metų Austėja Riškutė sėkmingai kopia karjeros laiptais – merginos darbai publikuojami Prancūzijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Ispanijos mados žurnaluose. Fotografija Austėją lydi nuo vaikystės. Tuomet tai buvo tik žaidimas, vėliau tapęs hobiu, o šiuo metu – darbu. Merginos talentas ir pastangos nelieka nepastebėti: ji yra pelniusi ne vieną apdovanojimą fotografijų konkursuose, o 
Pandemijos laikotarpiu vis populiaresnės darosi kelionės Lietuvoje, norint išvengti nepatogumų keliaujant į kitas šalis. Norintiems išleisti kuo mažiau pinigų, tačiau pamatyti didelę dalį Lietuvos yra puikus sprendimas – piligriminis 500 km Camino Lituano žygis per Lietuvą. „Kelias prasideda ties Latvijos–Lietuvos siena Žagarėje, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis iki pat Lazdijų. Keliaujančių patogumui, Camino Lituano suskirstytas į vidutiniškai 25 kilometrų dienos kelionės etapus. Visą kelio maršrutą sudaro 20 etapų. Visas maršrutas per Lietuvą sužymėtas mėlynomis Šv. Jokūbo kriauklėmis ir geltonomis rodyklėmis“, – maršrutą pristatė žygeivė Lauryna Dalmotaitė, kuri pasidalino savo įspūdžiais iš Camino Lituano kelio. 
Prieš 
Kartais gyvenime reikia kardinalių pokyčių, kad atrastum tikrąjį save. Žurnalistė ir knygų autorė Akvilė Kavaliauskaitė nusprendė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą vos tik baigė studijas universitete – kelis mėnesius ji gyveno ispaniškoje Maljorkoje. Nors nuo to laiko jau praėjo 10 metų, iki šiol jai išgirdus žodį „Maljorka“, per nugarą nubėga malonūs šiurpuliukai. Ji atvira – be pabėgimo į šią salą nebūtų tuo, kuo yra dabar. 
Megztų paveikslų „tapytojai“ Liudvikai Normontienei atminti
Visai neseniai mažeikiškis, Pavasario pagrindinės mokyklos moksleivis, Gvidas Šakinis užėmė prizinę, antrąją, vietą III Lietuvos mokinių etninės kultūros olimpiados šalies etape. Šiam jaunuoliui veiklos nestinga: groja pianinu, vargonais, o laisvalaikį leidžia bažnyčioje – priklauso Mažeikių Šv. Pranciškaus ateitininkų kuopai. Nors laisvalaikio praleidimo galimybės ir apsunkintos, Gvidas namie nesėdi. Anot jo, kad ir kokios būtų aplinkybės, žmogus neturėtų bijoti užsiimti savo mėgstama veikla. 
Nors dažniausiai dvylika klasių pabaigę jaunuoliai skuba mokyklos suolą iškeisti į universiteto auditoriją, kai kuriems šis scenarijus pasisuka kiek kitaip. Taip atsitiko ir kauniečiui Edgarui Skesteniui, kuris, susistabdęs pradėtas studijas, savo pašaukimą atrado įsidarbinęs vienoje prekybos tinklo „Rimi“ parduotuvių. Vos per metus sparčiai karjeros laiptais pakilęs ir dabar vadovo pareigas užimantis jaunuolis pasakoja, kad šiuo metu didžiausią prioritetą skiria komandai, kuri karantino metu tapo tikrais šeimos nariais. 
Kovo mėnesį virtualioje erdvėjevykęsVilniaus Karaliaus Mindaugo „Lions“ klubo ir 
Balandžio 7 dieną visame pasaulyje minima Pasaulinė sveikatos diena. Šiuo sudėtingu laikmečiu sveikatos tema ypač aktuali. Kokiais būdais galima sveikatą išsaugoti, ją stiprinti ar net ir susigrąžinti, per savo neišmanymą apleidus ją, kalbiname Lietuvos sveikuolių sąjungos garbės narį, Alytaus miesto garbės pilietį Vytautą Mockevičių, šiandien švenčiantį 89-ąjį gimtadienį. 
Vyriausioji 
Kaskart pavasarį, per šv. Velykas, panevėžietė Eglė Kadžiulienė (39 m.) išgyvena itin stiprius jausmus. Ji vėl ir vėl švenčia gyvenimą, tačiau be jaudulio ir atminties žvakučių neapsieina. Lygiai prieš 13 metų jauna moteris dėl žaibinės kepenų ligos formos atsidūrė ties nebūtimi. Komos ištikta Eglė geso su kiekviena minute, tačiau viską pakeitė netikėtai atsiradęs donoras. Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos pakalbino Eglę Kadžiulienę. 
Kasmet dėl skyrybų be vieno iš tėvų Lietuvoje lieka apie 7 tūkstančiai vaikų. Nors vaikų ryšys su skyrium gyvenančiu tėčiu ar mama dažniausiai nenutrūksta, tačiau daugiausia vaiko auginimo rūpesčių tenka tam iš tėvų, su kuriuo vaikas lieka gyventi. Didelis iššūkis, jei mamai ar tėčiui vieniems tenka auginti priešingos lyties vaiką, nei jie patys: mamai – sūnų, tėčiui – dukrą. Daugiausia problemų kyla, kai vaikai įžengia į lytinio brendimo amžių. Pateikiame jums vienišo, dukrą auginančio tėčio pasakojimą. Kaip elgtis auginant priešingos lyties vaiką pataria Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos socialinė darbuotoja Gitana Salickienė.
Užpaliuose gyvenanti 55-erių B. Minutkienė, paklausta, ką galėtų daryti visą gyvenimą, atsako nesusimąstydama – mokytis, jei tik būtų toks mokinio etatas. Sykį vaikystėje ji buvo pabėgusi į mokyklą – slapta nusekė brolį, nes buvo labai įdomu, ką jis ten veikia. „Dar ir dabar puikiai atsimenu jausmą, kai pravėriau klasės duris. Labai norėjau mokytis, ir šiandien tas noras nė kiek ne mažesnis, todėl tai darau, kai tik turiu laisvo laiko“, – šypsosi Birutė. 
25-erių Mantas jau daugiau kaip pusmetį gyvena su persodinta donoro širdimi. Su širdies yda gimęs jaunas vyras iki tol visą gyvenimą gyveno ribojamas savo sveikatos būklės, o ligoninės ir sanatorijos jam buvo įprasta vieta nuo pat vaikystės. Tačiau pusmetis po transplantacijos jo gyvenime visai kitoks – pagaliau jis gyvena tokį gyvenimą kaip visi, apie ką visada ir svajojo. 
Vasario 11 d. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisija nusprendė 2021 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendiją skirti dr. Mariui Ėmužiui.
Valstybės vadovai šeštadienį pasveikino pianistą pianistą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorių Petrą Geniušą 60-ojo jubiliejaus proga.
Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje jau 17 metų dirbanti Rūta Ambražūnė šį darbą vadina įkvėpimu, gyvenimo prasme ir pašaukimu. Ji sako nė minutės nesigailėjo savo profesinio pasirinkimo. „Jūs išgelbėjote mano gyvenimą“, – šie jaunos merginos pasakyti padėkos žodžiai Rūtai ilgam išliko širdyje. Jie moteriai neleidžia abejoti jos darbo reikalingumu ir prasmingumu. 
Visame pasaulyje žinomas akordeonistas Martynas Levickis sako, kad visko pasiekti gyvenime galima, jeigu daug kryptingai dirbsi, o svarbiausia, tikėsi savo svajonės išsipildymu. Anot Martyno, gyvenime sutinkame daug gerų žmonių, kurie, lyg švyturys vaikui parodo kelią, tik reikia ir pačiam vaikui stengtis bei išdrįsti svajoti. Kristina Lekavičiūtė, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė dalijasi mintimis apie tai, kaip svajonės įkvepia vaikus ir keičia jų gyvenimus.
„Pastaraisiais metais pasitaiko vis dažniau, kai ne mes su žmona savo vaikams pasiūlome važiuoti į vieną ar kitą valstybės šventės renginį ar pilietinę akciją, bet jie patys tai planuoja, daro ir dar mus paragina, – kalba diplomatas Marijus Gudynas. – Matome, kad tai tampa vis populiariau ir jų draugų tarpe, ir tai tikrai džiugina“. Sausio 13-osios išvakarėse ambasadorius dalijasi savo gausios šeimos pilietiškumo pamokomis ir tvirtina, kad kai vaikas suvokia, kad beveik viskas, ką darai, vienaip ar kitaip daro įtaką tavo aplinkai, taigi ir tavo valstybei, tada pačių pasirinkimai jiems tampa įdomūs ir prasmingi. 
Drąsi, guvi, ištverminga Eglė Sinkevičienė nuo mokyklos suolo svajojo apie policininkės uniformą, tačiau gyvenimas parodė, kad vaikystės svajonės ilgainiui keičiasi, o ateitis atveria naujas galimybes. Šiandien keturiasdešimt dvejų moteris – ne tik Alytaus apskrities vaiko teisių gynėja. Kartu ji – Lietuvos kariuomenės atsargos karininkė ir trijų sūnų mama. 
