Gražina VERŠINSKIENĖ

„Bendravimas su žmonėmis – tai didžiausia mano vaikystės svajonė. Vėliau suvokiau, kad kiekvienas turime savo bendravimo manierą, kiekvienas bendraudamas ne tik duodame, bet ir gauname – kiek duosi, tiek gausi“, – savo išsipildžiusia svajone džiaugiasi Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Irena Macijauskienė. Noras bendrauti nenusileidžia ir norui pamatyti kitas šalis, susipažinti su jų kultūromis – tai mero pavaduotoją vilioja į tolimas bei artimas keliones, išvykas.

„Šiuo metu esu labai smarkiai apsėstas buitinių sunkumų“, – šypsodamasis prisipažįsta vienas garsiausių lietuvių pianistų Lukas GENIUŠAS. Menininkas su savo žmona, irgi pianiste Anna Geniušiene, pastaruoju metu gyvena kraustymosi į naują butą Londone rūpesčiais.

Gražina VERŠINSKIENĖ

Juozapo Kukšto, vasario 18-ąją atšventusio 68 m. sukaktį, ilgamečio lietuvių, o vėliau – etikos mokytojo, vienintelė darbovietė – Gabijos gimnazija, kurioje mokytojavo 40 metų. Be veiklos nenustygstantis vietoje, įsisuko ir į meninį miesto gyvenimą – įvairių renginių vedėjas, skaitovas, ilgametis choro „Draugystė“ dainininkas, „Skrajojamojo“ teatro aktorius, dar ir piršlys – visko net neišvardinsi. Jis didžiuojasi savo, žemaičio, šaknimis ir brangina Žemaičių pasą, gautą dar 1998 m.

Mažeikiškiams Danutei Pocienei ir Viktorui Gintauskui, kurie jau daugiau kaip du dešimtmečius gyvena kartu, šių metų vasaris įsimins ilgam. Jų laukė maloni staigmena, kai jau suaugę vaikai su visais anūkais susirinko švęsti bei dalyvauti Lietuvos šimtmečio renginiuose ir pasinaudojo proga pasveikinti savo tėvelius 65-ojo gimtadienio proga.  

Fotografas Tadas KAZAKEVIČIUS objektyvą kreipia ten, kur slypi praeitis, kur dabarties ženklai, simboliai, kad užfiksuotų juos ateičiai. Joje visa tai regėsis kaip tikrų tikriausi artefaktai, kurių vertė matuojama jausmo, emocijos, atminties kategorijomis.

„Kai klausau, ką mokykloje kalba vaikai, man atrodo, kad jie peraugo savo tėvus. O gal jie tik pas mus tokie?“ – stebisi pradinės mokyklos „Upė“ ir vaikų darželio „Tele Bim Bam“ įkūrėja, vis rečiau scenoje pasirodanti Neringa ČEREŠKEVIČIENĖ. Kiekvieną rytą šiomis ypatingomis Lietuvai dienomis su vaikais ji kalbasi apie tai, kas turėtų išauginti tvirtas jų lietuvybės šaknis. „Vertybės yra išugdomos“, – visiškai neabejoja Neringa.

Kai su filosofu Arvydu Šliogeriu pasiryžtame kalbėtis apie kokį nors neeilinį Lietuvos žmogų, keičiame įprastinę mūsų sėdėjimo vietą: iš jaukiai „apgyventos“ virtuvės pereiname į „sterilų“ saloną. Net dopingų – kavos ir cigarečių – nepasiimame. Visiškas susikaupimas.

Valstybės atkūrimo šimtmetis skatina susimąstyti, kiek daug visko valstybėje įvyko ir pasikeitė per 100 metų. O ką šimtmetis reiškia žmogui?

Šilutėje gyvenanti šimtametė Elena Ūsienė sako esanti dėkinga už kiekvieną rytą ir tai, kad iki pat dabar gali džiaugtis gyvenimu, vaikščioti, susitikti su žmonėmis. Pasak jos, didžiausia ilgaamžiškumo paslaptis – meilė žmonėms, optimizmas ir, tikėtina, sportas.

Įdomi, spalvinga ir ryškiai bendruomenėje matoma yra šiandieninio mūsų puslapio viešnia Danguolė Juškienė (Balčiūnaitė). Smulkaus sudėjimo moteris ant savo pečių neša ir dalina kitiems įvairiabriaunių gėrybių lobius. Tokia misija jai nėra nei per sunki, nei varginanti.

D. Juškienė atsakė į pateiktus klausimus ir pasidalino savomis įžvalgomis.

Šiandien Vilniaus mažasis teatras švenčia – Lietuvos šimtmečio išvakarėse aktorė Eglė Gabrėnaitė apdovanojama Nacionalinekultūros ir meno premija. Kažkada į šį teatrą atėjusi iš Akademinio dramos teatro, kartu su pirmąja Rimo Tumino studentų karta, ji patikėjo Rimo Tumino idėja – sukurti savo teatrą. Šiandien ji tiksliai žino – tai buvo geriausias sprendimas jos gyvenime. Ji buvo viena iš nedaugelio, kuri patyrė laimę kurti teatrą ir užauginti nuostabiausių vaidmenų sodą.

Neseniai pasirodė naujas rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Šulinys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.), kuriame pasakojama apie aukos tapimą budeliu, sudėtingus suaugusiųjų santykius ir vaikų padėtį jų sukurtose situacijose, kai tenka tiesiog išbūti arba pranykti juodoje šulinio akyje.

Autorė teigia: „Tai tema, kurią norisi ne gvildenti, bet glostyti. Išglostyti iš jos visą blogį, kad grįžtų atgal į pragarą ir daugiau nesiteiktų mums rodytis. Tik kad galėtum glostyti, turi nuplėšti prikepusį tvarstį, perpjauti pūlinius, išvalyti, dezinfekuoti. Tai nemalonus, sunkokas darbas. Bet po jo telieka sveikti.“

Muzikantai Lietuvoje mažai bendrauja, bijo pasipasakoti, nesikeičia informacija. Muzikos salė knygų mugėje, ko gero, vienintelė vieta, kur galima visus sutikti ir pabendrauti, LRT RADIJUI sako muzikantas Andrius MAMONTOVAS. Kaip teigia jis, kai kurie žmonės skaičiuoja jo albumuose pavartotus žodžius: „Tiesą sakant, tai man tapo savotišku iššūkiu ir dabar, kai rašau dainas naujam albumui, sukūriau sau taisyklę – nepavartoti žodžio „dangus“.

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Aš nesukaupiau didelių materialinių gėrybių, bet moralinio ir dvasinio turto, gėrio per tuos metus prisirinkau tiek daug, kad jo su kaupu many – galiu jį padalinti, užteks kiekvienam mažeikiškiui ir dar liks. Jaučiuosi laiminga, turtinga. Darbas man yra kartu ir pomėgis, gal todėl kitkam neturiu laiko“, – džiaugiasi Mažeikių choreografijos mokyklos direktorė, liaudiškų šokių studijos „Kauškutis“ meno vadovė Jolanta Tendienė.

Jau būdama ketverių Anželika Petrusevičienė slapčia nešė maistą iš namų beglobiams ir lauke vargstantiems kaimynų šunims, o šiandieną ji globoja organizacijos „Kaimo grandinė“ gyvūnus. „Tiems gyvūnams atiduodu ne tik daug laiko, bet ir daug širdies, todėl kiekvienas išsiskyrimas yra sunkus. Kas kartą su gyvūnu, atrodo, išvyksta ir dalelytė manęs“, – sako A. Petrusevičienė. Tiesa, pašnekovė apgailestauja, kad ne visi gyvūnai randa taip trokštamus namus, nors tiki, kad kai kuriems tiesiog reikia sulaukti savo žmogaus.