Naujausi tyrimai atskleidžia, kad Lietuvoje tik 19 procentų vyrų teigiamai atsako į klausimą: „Ar skiriate bent valandą savo vaiko ar pagyvenusio šeimos nario priežiūrai?“ Nustatyta, kad vidutiniškai lietuviai vyrai savo tiesioginiam darbui ir namų priežiūrai skiria 55 valandas per savaitę, o moterys – 64. Vaikų priežiūrai moterys skiria gerokai daugiau laiko nei vyrai: šeimose, auginančiose vieną vaiką iki šešerių metų amžiaus, mama jo priežiūrai skiria 24,7 proc. daugiau laiko nei tėtis; šeimose, turinčiose du vaikus, kurių vienas dar nėra sulaukęs šešerių metų, mamos ir tėčio laiko, skiriamo vaiko priežiūrai, skirtumas išauga jau iki 25,6 proc. Šeimose, auginančiose tris vaikus, mama vaikų priežiūrai skiria 35,7 proc. daugiau laiko nei tėtis. 

Po skyrybų ar kitais atvejais, kai vaiko tėvai gyvena skyriumi, pasitaiko situacijų, kai vienas iš tėvų neleidžia kitam matytis su vaiku. Ką tokiu atveju reiktų daryti?

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai pabrėžia: tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nepaisant to, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai. Vaikas turi nuolat bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur jie gyvena.

Psichikos liga sergantis asmuo dėl fiziologinių sutrikimų jaučia neigiamus jausmus, kurie lemia jo pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą. Nors daugeliu gyvenimo momentų, išskyrus psichozę, asmuo gali adekvačiai įvertinti esamą situaciją, savo jausmų pasireiškimo įtakas, žmonių, su kuriais bendrauja, emocinę būseną ir mąstymo ypatumus, šis pažinimas ne visada suteikia ramybės potyrį, skatinantį vidinį harmoningumą.

Niekas negalėtų paneigti, kad šių dienų pasaulyje socialinės medijos atlieką ypatingą vaidmenį darant įtaką ir formuojant žmonių požiūrį į kultūrą, politiką, ekonomiką ir gyvenimą. Jos tapo, atrodytų, nepakeičiama gyvenimo dalimi ir yra plačiai paplitusios.

Sezoninė depresija gali būti diagnozuojama, jei dvejus metus iš eilės jos simptomai pasireiškia ir liaujasi tuo pačiu metų laiku, o likusiu metų laikotarpiu jų beveik nelieka, svetainėje psychologytoday.com rašo Nebraskos universiteto (JAV) profesorius psichologas Marvinas G. Knittelis. Be to, pabrėžia jis, nors šio tipo depresija žmones kamuoja rudens ir žiemos laikotarpiu, kartais ji gali pasireikšti ir pavasarį ar vasarą.

Interneto eroje pokyčių kaita tokia sparti, kad dažnas, dar nespėjęs įkopti į penktąjį savo gyvenimo dešimtmetį, kartais nusistebi, kad idėjos, pažįstamos iš jo praeities, galėjo būti sugalvotos dar anksčiau. Patarimas neskubėti išsiųsti pikto laiško, atidedant šį veiksmą rytdienai, yra aktualus ir šiandien, nors, atrodytų, lyg būtų atkeliavęs iš XIX a. romanų epochos. Rytdienos šviesoje kitaip vertinome situaciją, ir laiškas greičiausiai likdavo neišsiųstas. Dar kartą jį perskaitę, su palengvėjimu suplėšydavome į skutelius ir išmesdavome į šiukšlių dėžę. 

Naujas tyrimas atskleidė, kad kad jaunoms mergaitėms labai svarbus ryšys su tėčiu. 

Tyrėjai nustatė, kad mažiau vienišos tos pirmos-penktos klasės mergaitės, kurios su tėčiais palaikė artimesnius santykius.

„Nustatėme, kad artimesni tėčių ir dukterų santykiai dažniau apsaugo dukteris ir padeda joms greičiau pereiti vienatvės periodą“, – sakė Xin Feng, tyrimo bendraautorė ir Ohajo universiteto profesorė.

Vaikas, tik pradėjęs tarti garsus, jungti skiemenis ir kalbėti, džiugina šeimos narius. Deja, užsitęsus ar atsiradus garsų tarimo, sklandaus kalbėjimo, balso valdymo ar kalbos trūkumams, dažnai nustatomi kalbėjimo ir kalbos sutrikimai, kurie tiek ikimokykliniame amžiuje, tiek mokykloje lemia specialiuosius vaikų ugdymosi poreikius.

Leidykla „Kitos knygos“ neseniai išleido rašytojo ir Vilniaus tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus knygą „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis". Tai antroji šio autoriaus, kurį jau spėjo pamėgti skaitytojai, knyga. 2016 m. buvo išleista pirmoji D. Pocevičiaus knyga „100 istorinių Vilniaus reliktų", kurios leidimas buvo pakartotas kelis kartus. Naujoje savo knygoje D. Pocevičius į pokarinio Vilniaus gyvenimą žvelgia be ideologinių akinių ir stereotipų, jį domina paprastų vilniečių gyvenimas.

Lenkų režisieriaus Krystiano Lupos pranešimas, perskaitytas Jaunimo teatro surengtoje konferencijoje „Pasipriešinimo teatras“ 2018 m. balandžio 28 d. Parengė Audronis Liuga.

Stipriai išgyvenu Jeano-Paulio Sartre’o teiginį apie atskirų žmonių ar jų grupės, puoselėjančios troškimą gyventi laisvą ir kūrybingą gyvenimą, priklausomybę nuo valstybės aparato. Žmogus siekia laimingos raidos harmonijoje su tuo, ką jaučia savyje: būtent raidos proceso, kuris yra reikalingas, kuriam esi reikalingas pats, bet taip pat reikalinga tinkama aplinka, kurią galima pavadinti kraštu, kuriame gyvenu. Tai gali būti ne viena valstybė, bet kažkas plačiau. Sakykime, Europa. Taigi, Sartre’as teigė, kad egzistuoja ribinė poliarizacija tarp valdžios, kuri nori išlaikyti status quo, kai valdžią gauna, ir menininko. Valdžia siekia padidinti savo saugumą ir sustiprinti galias. Tai visada yra judėjimas atgal, ne į pokyčius, o į esamos situacijos išsaugojimą. Nepaisant to, kokiu būdu valdžia buvo pasiekta. Tai būdinga ir reformatoriams, nes kai jie atsiduria valdžioje, kažkaip tampa konservatoriais. Nors šiandieniniame pasaulyje politinė kairė ir dešinė praranda savo prasmę, kokia buvo anksčiau, menininkas išlieka kairėje pusėje, jis siekia pokyčių. Siekia iš esmės to paties, ko ir visa žmonija, nes pokyčių siekis įrašytas žmogaus genetikoje.

Daugelis tėvų ima nerimauti pastebėję savo vaikų savanaudiškumą. Visi nori, kad jų vaikai rūpintųsi kitų žmonių gerove, būtų švelnūs ir atjaučiantys. Kaip išmokyti mažuosius dalintis, suprasti kito žmogaus jausmus ir būti empatiškais? Pasak specialistų, už empatiją atsakinga pagrindinė smegenų dalis ankstyvoje vaikystėje vis dar būna nesusiformavusi. Todėl empatijos bei dėmesingumo, kaip ir kitų esminių pozityvaus proto gebėjimų (valdyti emocijas ir savo elgesį, nepalūžti susidūrus su problemomis, suprasti save ir priimti teisingus sprendimus) reikia mokytis.

Šiandien Paneriuose tvyro sakrali ramybė – vėjas švelniai įsiūbuoja pušų viršūnes, retkarčiais atnešdamas bėgiais riedančių traukinių gausmą. Bevaikštinėdamos vingiuotais memorialo teritorijos takais išgirstame guvius amerikiečių turistų balsus. Susidūrus su jais akis į akį, vienas vyrukas mums mosteli ranka rodydamas garbaus amžiaus vyro pusėn ir sušnabžda: „This man is the survivor of Kaunas ghetto“ (liet. Šis žmogus išsigelbėjo iš Kauno geto).

Kviečiame skaityti vyskupo Roberto Barrono kalbos santrauką, sakytą per Pasaulinį šeimų susitikimą Airijoje. Komentuodamas popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo „Amoris Laetitia“ (toliau AL) 7–9 skyrius, jis kalba apie šeimą kaip dorybių ugdymo ir tinkamo naudojimosi laisve mokyklą.

Atrodytų – išeini į pensiją ir pagaliau gali sau leisti atsipalaiduoti ir pradėti džiaugtis sąžiningai užtarnauta laisve. Deja, nemažai į pensiją išėjusių žmonių panyra į depresiją. Kodėl taip atsitinka ir ką daryti, norint to išvengti, svetainėje verywellmind.com aptaria bendruomenės sveikatos ugdymo specialistė Nancy Schimelpfening.

Rugpjūčio 20 d. minėjome 105-ąsias garsios edukologės, lietuvių literatūros tyrinėtojos Meilės Lukšienės gimimo metines. Šiai asmenybei visą gyvenimą rūpėjo lietuvių tautos išlikimo klausimai, jos nacionalinė kultūra ir švietimas. Teigdama, jog tik savame tautos pasaulyje, savoje kultūroje, savoje tautinėje mokykloje išaugęs žmogus gali tapti harmoninga ir stipria asmenybe, ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad tik tokie žmonės galės sukurti ant tvirtų pamatų stovinčią ir klestinčią valstybę.

Recenzija perpublikuojama iš penktojo žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ 2018 metų numerio.

Marius Burokas, Švaraus buvimo: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018, 103 p., 800 egz. Dailininkė Deimantė Rybakovienė

Jei tėvai būsimam mokiniui sako, kad mokykloje sunku – vaikas pradės nerimauti ir adaptacija bus sunkesnė, sako šeimos psichologas Aleksandras Segal. Be to, priduria specialistas, žmonių, patiriančių pastovią įtampą, kognityviniai įgūdžiai – mąstymo greitis, atmintis, dėmesys, išmokimo procesai – silpnėja. „Svarbu, kad vaikas eidamas į mokyklą jaustų palaikymą ir užnugarį“, – tikina psichologas.

Prieš 25 metus, kai šv. popiežius Jonas Paulius II lankėsi Lietuvoje, tų dienų Lietuvai buvo tariama „Liudykime Kristų“. Dabar popiežius atvyksta į Lietuvą, su kuria nori pasikalbėti apie viltį remdamasis šia šv. Rašto eilute „Kristus Jėzus – mūsų viltis“. Kun. Mozė Mitkevičius, popiežiaus vizito jaunimo giesmės vaizdo klipo kūrybinės komandos narys, dalinasi, kaip ši eilutė siejasi su jaunimo gyvenimu.

Labai tikėtina, kad šiuo metu stengiatės atsikratyti kokio nors seno įpročio arba prisijaukinti naują. Bet įpročius numarinti sunku – kartą išmokus važiuoti dviračiu, smegenys niekada nepamirš, kaip tai daroma, CNN naujienų portale rašo sveikatos temų apžvalgininkas Davidas G. Allanas. Beje, priduriama tekste, tyrimai rodo, kad tam tikram veiksmui virsti įpročiu prireikia 66 dienų.

„Meilė nėra vien geismas ir žemiausias pasitenkinimas, meilė – kai visas organizmas ir dvasia, ir siela skamba“, – rašo dvasininkas ir rašytojas Algirdas Toliatas knygoje „Gerumo liūnas“. Toliau rašytojas primena, kad meilė yra kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja, nesidžiaugia neteisybe, ji su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi, visa ištveria ir niekada nesibaigia. Kiekvienam paprastam žmogui iškyla klausimas ar įmanoma pasiekti tokią besąlygiškos meilės formą?

Artimo žmogaus bandymas nusižudyti sukrečia ne mažiau nei pati savižudybė. Psichologų teigimu, tiek savižudybės, tiek bandymo atvejai paliečia mažiausiai dešimt artimoje aplinkoje esančių žmonių – šeimos narius, draugus, kolegas ar bendramokslius. Tuomet sukyla įvairūs prieštaringi jausmai, apima baimė ir nerimas, kyla begalė klausimų. Pagalba reikalinga ne tik bandžiusiems nusižudyti, bet ir jų artimiesiems. Kaip tokiose situacijoje jie jaučiasi ir kaip elgtis, pasakoja „Krizių įveikimo centro“ psichologė Renata Černovaitė.

Per pastaruosius 10 metų savanorių skaičius Lietuvoje išaugo 3 kartus. Vis dėlto dažnas savanoris rūpindamasis kitais „perdega“. Tada mėgstama veikla nebekelia pasitenkinimo ir ima atrodyti beprasmė. Kaip atpažinti perdegimo sindromą ir jo išvengti?

„Jeigu mama man ko nors nenupirks, tai ji manęs nebemyli“ – mąsto jūsų mažylis parduotuvėje. Neretai susidūrę su nevaldomomis vaiko emocijomis reikalaujant vis naujo žaislo – pykčiu, rėkimu ar kritimu ant žemės, tėvai praranda kantrybę ir neišdrįsta pasakyti „NE“. Kaip elgtis tokiose situacijose? Ar pirkti kiekvieną žaislą, kurio tik vaikas įsigeidžia, iš tiesų, yra vienintelė išeitis? Ar tokie veiksmai vaiko neišpaikina, įpratindami rodyti savo užgaidas nuolatos?

...taip neseniai Facebook’e pakomentavo viena pašnekovė, reaguodama į pasidalintą profesorės Viktorijos Daujotytės kalbą, pasakytą 2018 m. gegužės 7 d. Vileišių rūmuose, humanitarinių lituanistinių institutų vadovų spaudos konferencijos metu. Išties, laikas po Švietimo ir mokslo ministerijos „gerosios naujienos“ apie lituanistinį institutų jungimą į vieną humanitarinių tyrimų centrą paskelbimo išsiskyrė itin keistu dialogu ar veikiau jo regimybe, kai mokslo bendruomenė vis bandė ir bandė mokslo valdininkams kalbėti apie ją realiai kamuojančias problemas bei pagrįsti, kodėl siūlomas žingsnis jų neišspręs, o šie apsisukę vis grįždavo ir grįždavo prie savo idėjos, nors iki šiol nepajėgė tyrėjų ja nei įtikinti, nei užkrėsti... Tai ir nebežinai, žmogau, kam šiuo atveju labiau tiktų posakis gutta cavat lapidem non vi, sed seepe cadendo... 

„Aš drąsiai visiems pradėjau sakyti, kad mano cirko disciplina yra sofa“, – teigė MARIJA BARANAUSKAITĖ, baigusi studijas tarptautinėje klounados Philippe'o Gaulier mokykloje Paryžiuje ir atvykusi kuriam laikui padirbėti į Lietuvą. Neapčiuopiamas, nesugaudomas, bet labai įdomus lietuvės šiuolaikinio cirko atstovės „Sofos projektas“ sulaukė didžiulio dėmesio šių metų „Naujojo cirko savaitgalyje“ – laisvų vietų, užsiminė Marija, jau nebėra.

„Kataliko balsas“ pristato Popiežiaus Pranciškaus bendrųjų audiencijų katechezėmis paremtas trumpas meditacijas apie viltį. Šias meditacijas galima naudoti tiek maldos grupelėse, tiek asmeninės maldos metu, siekiant „apčiuopiamiau“ gyventi tikėjimu kasdienybėje, kurioje esame pašaukti tapti šventaisiais.

Vos pasklidusios, idėjos apie vidutinio amžiaus krizę paplito populiariojoje kultūroje ir įsišaknijo žmonių sąmonėje, bet psichologai šį reiškinį neigia, portale theguardian.com rašo Jonathanas Rauchas. Gyvenimas po 50-ies tikrai kinta, tačiau visiškai kitaip, nei manoma.

Kuo anksčiau pradėsime stiprinti savo vaikų psichikos sveikatą, tuo geriau užaugus jiems seksis įveikti daugelį kasdienių išbandymų, svetainėje psychologytoday.com tvirtina psichoterapeutė Amy Morin. Taigi, pasak jos, vaikams būtina suteikti tam tikrų įgūdžių, o tą padaryti tėvams bus lengviau žinant penkias auksines taisykles.

1. Pasistenkite, kad psichikos gerovės puoselėjimas taptų šeimos prioritetu

Dauguma tėvų kone kasdien vaikams primena apie tai, kaip svarbu prižiūrėti savo kūną. Jie diegia mažiesiems įprotį reguliariai valytis dantis, sveikai maitintis ir būti fiziškai aktyviems. Tačiau tik nedaugelis tėvų su savo mažaisiais kalba apie tai, kad nepaprastai svarbu rūpintis dar ir psichikos sveikata.

Visi norime, kad mūsų vaikai būtų drąsūs, ryžtingi ir pasitikintys savimi. Deja, kai kurie vaikai yra užsidarę, baikštūs nuo ankstyvos vaikystės, o vėliau, paauglystėje, įvairiausios nerimo formos ir emociniai sutrikimai gali tik sustiprėti. Įvairaus amžiaus vaikai gali bijoti skirtingų dalykų, svarbu, kad baimė neperaugtų į nuolatinį nerimą.

Prieš kelias dienas minėtos 29-osios Baltijos kelio metinės, ir, kaip įprasta dažnam nesenos praeities įvykiui, keli masinės informacijos priemonėse (daugiausia – interneto portaluose) publikuoti interviu su Sąjūdžio veikėjais tapo įkvėpimo šaltiniu šiam tekstui. Tekstui, kuris gal ką nors užgaus – galbūt netgi įžeis. Nepaisant tokio tikėtino rezultato, tikslas – ne užgauti. Tikslas – priversti dar kartą susimąstyti apie tai, ar mūsų šiandienis požiūris į tam tikrus istorinius įvykius yra teisingas.