Daugeliui katalikų tenka spręsti dilemą: kaip elgtis susidūrus su žmonėmis, priskiriančiais save seksualinėms mažumoms, ypač tais, kurie yra aktyviai įsitraukę į LGBT judėjimo veiklą. „Mylėti žmogų, bet nekęsti nuodėmės“, – taip skamba populiarus posakis. Arba: „Gerbti kiekvieną asmenį, bet priešintis ideologijai.“ Katalikų Bažnyčios mokymo besilaikantieji sutiks: kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas, todėl vertas mūsų meilės ir pagarbos, tačiau neturime pritarti, o prireikus net tvirtai nepritarti nuodėmei – veiksmams, kurie iškraipo žmogaus santykį su Kūrėju ir kitais žmonėmis. Bet ką tokie pasakymai reiškia ir kaip jie taikomi konkrečiomis aplinkybėmis?

Nors daugelyje Europos šalių vaikai į mokyklą pradeda eiti pakankamai anksti, Lietuvoje kol kas dar tik svarstoma paankstinti amžių, nuo kada leisti mažuosius į pirmą klasę. Apie tai, kuo skiriasi šešiamečiai ir septynmečiai, ir kaip žinoti, ar vaikas jau pasiruošęs mokyklai, pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorė Ona Monkevičienė.

– Lietuvoje planuojama ankstinti vaikų amžių, nuo kada jie pradės eiti į mokyklą. Tai nuo kada geriausia lankyti mokyklą – nuo 6 ar 7 metų?

– Kada leisti vaikus į mokyklą, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje labiau sprendžiama pagal biologinį vaikų amžių, o ne įvertinus jų brandą ar pasiruošimą. Vadovaujamasi nuostata, kad ugdymo procesas turi prisitaikyti prie skirtingų vaikų gebėjimų, o ne atvirkščiai.

Su antrąja puse vyksite į ilgai lauktą kelionę, kurioje tikitės dar labiau sustiprinti santykius? O gal į išvyką leisitės su ne taip seniai pažįstamu žmogumi ir svarstote, kas bus, jei atsiras nesutarimų? Artėjant meilės dienai psichologė pasakoja, kokius malonius ir ne visai išbandymus poroms tenka patirti kelionėse ir kaip jie gali padėti santykiams, rašoma pranešime spaudai.

Sakoma, kad vaikai – tėvų veidrodis. Mama arba tėtis yra pirmieji ir reikšmingiausi pavyzdžiai savo vaikui, kuris augdamas nevalingai sugeria artimiausios aplinkos ir žmonių jausminę informaciją, kopijuoja jų dorybes ir ydas. Jei šeima yra nedarni ir joje įvyksta skyrybos, vaikas perima ir šią patirtį, kuri ilgainiui gali turėti neigiamos įtakos jo asmenybei. Tačiau jei tėvai skiriasi, išlaikydami pagarbą vienas kitam ir vaikui, žala pastarajam padaroma mažesnė.

Praėjusią savaitę Davose į susirinkusiuosius pasaulio lyderius kreipėsi jauna švedė, 16 metų amžiaus Greta Thunberg. Trumpoje savo kalboje apie globalias aplinkosaugos problemas ši jauna švedė aiškiai ir stipriai išsakė perspėjimą ir primygtinį reikalavimą tiems, kurie turi galią priimti svarbius sprendimus: „Mūsų namai dega… Dažnai suaugusieji sako, jog mes turime suteikti jauniems žmonėms vilties. Bet man nereikia jūsų vilties, aš noriu, kad jūs imtumėt panikuoti, noriu, kad jūs jaustumėt tokią baimę, kokią jaučiu aš… Ir aš noriu, kad jūs veiktumėt. Noriu, kad jūs elgtumėtės taip, kaip elgiamasi, kai dega namai. Nes mūsų namai dega...“

Paauglystė yra charakteringas, ryškus ir savitas gyvenimo tarpsnis. Tai perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį, ryškių išvaizdos ir mąstymo pokyčių priėmimas, naujų tikslų ir atsakomybių įvaldymas. Panašiais epitetais galima apibūdinti ir patį stereotipinio paauglio asmenį. Toks asmuo charakteringas, nes nebijo paprieštarauti savo tėvams, yra linkęs kovoti už savo tiesas, net jei to kaina – konfliktas. Toks paauglys ryškus, nes jam būdingas impulsyvumas, išorinė ekspresija ar išsišokantis elgesys. Jis savitas, nes teikia ypatingą reikšmę savo vidiniam pasauliui ir yra ieškantis, klausiantis, taip vis labiau pažįstantis gyvenimą.

Mokslininkai iš Londono universiteto koledžo (toliau – UCL) Longitudinių tyrimų centro tyrė daugiau nei 6 tūkst. Jungtinėje Karalystėje apie 2000 metus gimusių vaikų. Jie analizavo tų pačių vaikų psichinės sveikatos būklės ataskaitas, kai vaikams buvo 3, 5, 7, 11 ir 14 metų. Tyrėjai atsižvelgė į vaikų emocinius sunkumus (pavyzdžiui, blogą nuotaiką ir nerimą) ir elgesio problemas (pavyzdžiui, nepaklusnumą). Tyrimo metu lyginta informacija apie vaikus, kurie patyrė šeimos iširimą ir kurių tėvai tebėra kartu.

„Dainos atveria poezijos formą, beveik neturinčią lygių senoviniu originalumu. Žmonės, kurie jas rašė ir dainavo, turėjo būti ypatingi. Juk sugebėjo giliai ir tiesiogiai pajusti miškus, srovenančius upelius, mergaičių veidus ir dangaus spalvas. Lietuvių dainos kalba apie saulę su grakščiu draugiškumu ir džiaugsmu be jokių ceremonijų. Mūsų laikmečiu tokie tiesioginiai džiaugsmai tampa reti, baigiame pamiršti, kad kadaise žemėje gyveno džiaugsmas“, – sako 85-ąjį jubiliejų švenčiantis filosofas, fenomenologas, Ohajo universiteto (JAV) profesorius ALGIS MICKŪNAS.

Dar tik įpusėjusi žiema, šykštinti šviesos ir saulės spindulių, ne vienam sukelia slogią nuotaiką. Tamsusis metų laikas – ypač didelis iššūkis depresija sergantiems, nerimo ar panašių sunkumų kamuojamiems žmonėms. Tačiau psichologė, tinklalapio www.atspirtiestaskas.lt autorė INGA JUODKŪNĖ įsitikinusi – nepaisydami to, kas vyksta už lango, sergantieji depresija gali išmokti gyventi su šia liga.

Jamie Brewer – aktorė, pirmoji moteris, turinti Dauno sindromą, buvusi modeliu Niujorko mados savaitėje.

Isabelle Springmüll – mados dizainerė iš Gvatemalos, kurios darbai buvo pristatyti Londono mados savaitėje.

Chris Burke – aktorius, suvaidinęs keliuose serialuose ir folk muzikos dainininkas.

Laimė už kilometro, o nelaimė visada už pečių. Kvailiai laimės ieško, o gudrūs laimę kala. Rūpindamiesi kitų laime, surandame ir savąją – sako lietuvių liaudies patarlės. O ką sako moksliniai tyrimai?

Šios mintys kilo perskaičius mūsų bendradarbio Gintauto Vaitoškos komentarą „Pasipriešinti homoseksualų eitynėms – meilės pareiga artimui“ bei įvairius komentarus ir atsiliepimus apie jį. Tai nėra tiesioginis atsakymas, bet platesnis pasvarstymas apie tai, kodėl kartais mūsų sakoma žinia lieka neišgirsta, o neretai sukelia net adresato pyktį.

Kviečiu pasikalbėti. Ir tuos, kurie manote, kad Bažnyčia tik draudžia, ir tuos, kurie įsitikinę, jog dabartinis popiežius ir jam pritariantieji pataikauja moderniai kultūrai ir taip griauna Bažnyčią, ir tuos, kurie mano, jog Bažnyčia turėtų atsitraukti nuo politinių sprendimų, susijusių su žmogaus gyvybės apsauga, santuokos ar šeimos politika, ir tuos, kurie politizuoja Bažnyčios mokymą. Imkime ir pasikalbėkime. Tik tam, kad pokalbis pavyktų, prieš pradėdami turėtume šį tą susitarti.

Niekaip negalite priimti sprendimo – skirtis ar likti kartu? Klausimas tikrai ne iš lengvųjų. Svetainėje cheatsheet.com pateikiama keletas santykių ekspertės, psichoterapeutės, daugybės knygų, tarp kurių ir į lietuvių kalbą išversta „Gyvenimas dviese nepraradus laisvės“, autorės dr. Tinos B. Tessinos įžvalgų, galbūt padėsiančių lengviau surikiuoti mintis į vietas.

Straipsnis skelbtas sausio mėnesio „Artumos” numeryje.

Per Paskutinę vakarienę Jėzus meldėsi: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Bažnyčios visada meldėsi už Kristaus mokinių vienybę. Bet atskirai.

O šiemet sukanka 110 metų, kai niujorkietis episkopalų kunigas Paulas Wattsonas (vėliau perėjęs į katalikybę) pasiūlė ypatingos aštuonių dienų maldos laiką, prasidedantį Šv. Petro Sosto dieną ir pasibaigiantį Šv. apaštalo Pauliaus Atsivertimo švente (sausio 18–24 d.). Simboliška. Būtent šios maldos dienos prigijo šiauriniame pusrutulyje, o Pietų, kur sausis – atostogų metas, Bažnyčios už krikščionių vienybę meldžiasi savaitę prieš Sekmines. Taip pat simboliška. Ši maldos meto įvairovė simbolizuoja svarbų visų krikščionių Bažnyčių ir bendrijų uždavinį – melstis už savo vienybę nuolat, visus metus.

Pirmą kartą apie žygi už gyvybę (angl. „March for Life“) išgirdau vos tik atvažiavusi į JAV. Kadangi augau katalikiškoje šeimoje, visada žinojau, kad gyvybė yra neįkainojama Dievo dovana, kurią reikia puoselėti ir saugoti. Jaučiau, kad galimybė dalyvauti renginyje, kurio pagrindinė misija yra kovoti už negimusius kūdikius ir jų teisę gyventi, gali tik dar labiau sustiprinti mano tikėjimą ir pamatines gyvenimo vertybes.  

Būna dienų lyg tyčia: slogi nuotaika, stingdantis šaltis, apatija aplinkai. Šiuos kriterijus geriausiai atitinka niūriausia metų diena tituluojamas „Mėlynasis pirmadienis“ (angl. Blue Monday), rašoma pranešime spaudai. Tikima, jog šis fenomenalus reiškinys ištinka trečiąjį sausio pirmadienį, o to priežastys dažnam mūsų labai gerai pažįstamos – jaučiamės išsiilgę saulės šviesos, kovojame su šalčiu arba tiesiog vis dar neapleidžia mintys dėl per šventes patirtų išlaidų. Specialistų teigimu, pasiduoti masinei depresijai nederėtų, tačiau jei užpuolė nyki būsena, prablaškyti ir jėgų suteikti galėtų improvizacijos lėkštėje arba telefono programėlės.

Labai dažnai mūsų žodžiai vaikams daro kur kas didesnį poveikį, nei mes įsivaizduojame. Vaikai viską priima tiesiogiai. Svetainėje dailypositiveinfo.com pateikiamas sąrašas frazių, kurių vaikams niekada nereikėtų sakyti, kad ir ką jie būtų pridirbę, kad ir kaip būtų išvedę mus iš kantrybės.

Naujasis teatras, gyvuojantis jau dešimt metų, antraisiais namais yra tapęs kelioms dešimtims čia dirbančių ir kuriančių negalios žmonių. Vis dėlto, pasak šio teatro vadovės, režisierės ir aktorės SVETLANOS ŠULC, Naujasis teatras – tai toks teatras, kuriame dirba, kuria ir sveiki žmonės, ir turintieji negalią, ir menininkai profesionalai, ir mėgėjai, žengiantys pirmuosius žingsnius.

Šiandien Atėnai yra klasikinis senovės Graikijos miesto pavyzdys dėl gausiai išlikusių istorinių ir archeologinių šaltinių, kurie padeda atkurti ne tik miesto, bet ir visos Graikijos istoriją. Šaltinių gausa taip pat leidžia atkurti religinius ritualus, kartais būdingus tik Atėnų miestui, o kartais ir visam senovės graikų pasauliui. Savo ruožtu mes taip pat pasirinkome klasikinį Atėnų pavyzdį, kad mums padėtų atkurti vaiko istoriją senovės Graikijoje – palyginti neseniai ji tapo istorikų dėmesio centru.

Įsivaizduokit: 2015-ieji, vyksta Pasaulio ekonomikos forumas, kuriame susirinkę per 1000 svarbių ir įtakingų pasaulio politikų, verslininkų, mokslininkų, visuomenės veikėjų, žurnalistų, pasiryžusių diskutuoti ir spręsti pasaulio problemas. Vienas kviestinis pranešėjas iš Švedijos, visuomenės sveikatos profesorius, paprašo auditorijos atsakyti į tris faktais paremtus klausimus apie pasaulio padėtį, susijusią su skurdu, gyventojų skaičiaus augimu bei vaikų skiepijimu. Dauguma apklaustųjų pasirenka klaidingus atsakymus.

Kasdien gatvėje sutinkame daug žmonių. Vieni lekia, kartais gal net patys nežinodami savo skubėjimo priežasties, kiti, gestikuliuodami rankomis, garsiai dalijasi įspūdžiais, tretieji prasilenkia tylūs, atsakydami į pasveikinimą ir linktelėdami galvą. Greičiausiai šių kategorijai labiausiai tiktų Jonavoje gyvenantis, bibliotekoje dirbantis humanitarinių mokslų daktaras RAMŪNAS ČIČELIS. Savo įžvalgomis apie literatūros kritiko, rašytojo, žurnalisto, mokslininko, piliečio patirtis jis sutiko pasidalyti su „Jonavos naujienų“ skaitytojais.

Kad ir kokie geri jūsų santykiai su sūnumi ar dukterimi ir jų antrąja puse, teks susitaikyti, kad jūsų požiūriai į mažylio auklėjimą, maitinimą, drausmę ir apskritai buvimą drauge išsiskirs. Straipsnyje, kuris skelbiamas psychologytoday.com, amerikietė psichoanalitikė dr. Roberta Satow tvirtina, kad tai normalu – tiesiog kiekvienas šeimos narys turi gebėti prisitaikyti prie naujo vaidmens.

Regis, dar visai neseniai žinomas aktorius, režisierius Ramūnas Rudokas ir beveik 30 metų jaunesnė manekenė Justina buvo labiausiai pramogų pasaulyje aptarinėjama pora. Žmones domino ne tik jųdviejų amžiaus skirtumas, bet ir greitai išsirutulioję įsimylėjėlių santykiai. Vos aktorius ir modelis prisipažino apie romantišką draugystę, jiedu nieko nelaukę susituokė. O visai netrukus, praėjusių metų spalio 24-ąją, jų šeimą papildė sūnus. Dabar mažylį Raidą Ramūną auginantys sutuoktiniai ramybę ir laimę randa namuose.

Vos mažylis išvysta šį pasaulį, aplinkiniai puola spėlioti, į ką gi jis labiau panašus – į mamą ar į tėtį. Anot mokslininkų, daug kas jau būna nulemta gamtos – vienus dalykus vaikai paima tik iš tėčių, kitus – tik iš mamų. Tinklalapis Mama-likes.ru pateikė sąrašą, už ką jūsų atžala turėtų dėkoti būtent tėčiui.

Naujojoje Akmenėje įsikūręs 55-erių Igoris Smotrickis su žmona Natalija spinduliuoja optimizmu, nors dar prieš penkerius metus turėjo dairytis, kur išvykti iš Zaporožės Ukrainos pietryčiuose. 

Sergant pogimdyvine depresija sutrikdoma ir vaiko raida, nes mama negali atlikti jai ankstyvuoju vaiko raidos metu gamtos skirtų psichologinių uždavinių, portalui LRT.lt sako Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro gydytojas psichiatras Laurynas Bukelskis. Be to, priduria jis, dėl antrosios pusės pogimdyvinės depresijos kenčia ir vyras, nes jo būklė siejasi su vaiko mamos sveikata.

Laisvos visuomenės instituto eksperto mintys po sausio 9 dieną Seimo Žmogaus teisių komitete vykusios diskusijos apie nepriežiūrą ir vaiko teisių užtikrinimą.

Nepriežiūra yra socialinio darbo mokslo terminas. Socialine prasme neprižiūrėti galima ne tik vaikų, bet ir namų, šuns ar katės, senų tėvų, netgi vyro ar savęs (pvz., nagų). Tokiame kontekste nepriežiūra reiškia nelygiavertį, paprastai hierarchinį santykį, kuriame iš vienos pusės yra tas, kas rūpinasi (aktyvus asmuo) ir tas, kuriuo rūpinamasi (pasyvus asmuo). Pirmasis atsako už antrąjį, savo rūpesčio objektą. Buberiškąja prasme tai santykis Aš – Tai.

Šiandieninėje visuomenėje vis dar vyrauja neigiamas požiūris į senatvę. Štai Prancūzijos viešojoje erdvėje žodis senas (žmogus) keičiamas žodžiu senjoras. Toks pasirinkimas grindžiamas tuo, kad senas yra įžeidžiantis žodis. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo lingvistinė smulkmena, tačiau, kaip ir bet kuris kitas politiškai (ne)korektiškų žodžių pasirinkimas, rodo visuomenės požiūrį į tam tikrus reiškinius. Jei žodis senasyra įžeidžiantis, vadinasi, ir senatvė laikoma gėdingu, žeidžiančiu dalyku. Kaip pastebėjo konferencijos Sveika, senatve (pranc. Bonjour vieillesse) dalyviai (religijos antropologas Pierre’as Diarra, rašytoja Véronique Dufief ir filosofas Bertrand’as Quentinas), žodis senas neturėtų būti laikomas įžeidžiančiu, bet atvirkščiai – teigiamą konotaciją turinčiu žodžiu, nes senatvė nėra kiekvieno mūsų laukiantis likimas. Senatvė – tai apdovanojimas, kurį ne kiekvienam pasiseka gauti.

Kai jaučiamės nelaimingi, mus visus kamuoja absoliučiai vienodos pasekmės: prastai miegame naktį, organizme gali įsivyrauti hormoninis disbalansas, taip pat galime jaustis visiškai išsekę ir išsunkti.

Mielas vaizdas, kai suaugusiųjų kompanija linksma šnekučiuojasi, o vaikas ramiai šalia žaidžia, gali būti iš tiesų ne toks jau ir mielas. Net jei jums atrodo, kad vaikas užsiėmęs savais reikalais ir nieko negirdi, taip būna ne visada. Vaikai klausosi, klausydamiesi ne viską supranta, o tai, ko nesuprato, susikuria savo fantazijoje. Todėl nenustebkite, kad jei jūs kalbėjotės su draugėmis apie vaiko netikusią auklėtoją, kitą dieną į darželį jis eis su klyksmais. Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė aptarė keletą tokių temų, kurių reikėtų vengti prie vaikų, net jei jums atrodo, kad jie negirdi.