Pragmatiški šių dienų Mažeikiai nelinkę per daug žvalgytis į savo praeitį. Gal todėl ir neturime miesto gimtadienio. Kartais savo pradžią siejame su kunigaikščiu Mažeika, kartais su kaimu ar geležinkelio tiesimu – Mažeikių kaimo pamiškėje pastatyta stotimi, tačiau atvykęs svečias tos praeities Mažeikiuose išvysta mažai. Apie kunigaikštį Mažeiką byloja tik kelios eilutės Livonijos kronikoje, apie kaimą – gal jau ir paskutinis pagelžkely stovintis namas – tipiška XIX a. vidurio žemaitiška troba. Turtingesni esame geležinkelio, vėlesnių laikų palikimo. Tad pasivaikščiokime po Mažeikius, žvilgtelkime, ko dar turime, ką būtų galima įvardinti paveldu.

Pastaruoju metu Lietuvoje tampa madinga keliauti pakeleivingomis transporto priemonėmis, tačiau gan retai susimąstoma, kad toks keliavimo būdas ne visada saugus ir kartais pasibaigia tragedija.

Kaip keliauti saugiai? Kaip elgtis, kad nenukentėtum ar nebūtų pasikėsinta į gyvybę, norint saugiai keliauti pakeleivingais automobiliais? Kokius saugius keliavimo būdus reikėtų pasirinkti? Šiais klausimais puslapio skaitytojus konsultuoja tarptautinio socialinio projekto „Nebūk naivus kelyje“ pirmininkas Mindaugas Jonušas.

 Kai lankysitės Viekšniuose, tikrai pamatysite šv. Florijono skulptūrą (2012m.) ir koplytstulpį „600 metų Žemaičių krikštui“ (2013 m.), o Užvenčio ir Viekšnių bažnyčių šventorius taip pat puošia drožinėtos skulptūros, kurių autorius – mažeikiškis, žymus mūsų krašto ir Lietuvos drožėjas, Tautodailininkų sąjungos narys Antanas Viskantas.

Liepos 31-ąją su mažeikiškiais atsisveikino Mažeikių garbės pilietis, kanauninkas Zenonas Degutis. Iš jo 34-erių kunigo tarnystės metų 13 atiduota Mažeikių visuomenei.

Interviu su dvasininku prieš atsisveikinant.

–  Kokios nuotaikos vyravo tada, atvykus į Mažeikius, į Švč. Jėzaus Širdies parapiją?

–  Atvykau 2003 metų rugpjūčio 15 d. Nuotaikos geros. Buvau trylika metų jaunesnis nei dabar, dar buvo gyvas ir entuziazmas, pilna idealizmo. Tik čia buvo baisi bažnyčios ir žmonių religinė būklė.

Šiuos tekstus verta skaityti ne todėl, kad „mokytoja liepė“ arba nes „perskaitęs būsiu geresnis lietuvis“ arba „reikia perskaityt, nes visi išsilavinę žmonės turi šitą perskaityt“, o todėl, kad įdomu. Kaip ir visi sąrašai – neobjektyvus, nepilnas, nebaigtinis, neapgalvotas iki panagių. Numeracija nesvarbi, galbūt parodo tam tikrą minties judesį, bet jokių vertinimų nekoduoja.

Ne tik suaugusieji, bet ir mokiniai be mobiliojo telefono vargiai įsivaizduoja savo dieną. Mobiliuoju telefonu galime bendrauti per atstumą, fotografuoti, naršyti internete, žaisti, naudotis žemėlapiais ir atlikti daugelį kitų funkcijų. Tačiau, nepaisant to, dažnai mokykloje mobilusis telefonas yra uždraustas prietaisas. Mokytojai neišnaudoja šio prietaiso galimybių mokymosi tikslais, ignoruoja tai, kas mokiniams yra aktualu, svarbu. Toks mokinių poreikių nepaisymas lemia pasekmes – mokiniai mobiliaisiais telefonais pamokų metu naudojasi slapta.

Visame pasaulyje stiprėjant kovai dėl pačios šeimos esmės – kovai prieš seksualinės anarchijos skatinimą prisidengiant „lytiniu švietimu“, prieš tikro vyriškumo ir moteriškumo neigimą vadinamųjų „lyčių teisių“ vardan ir prieš santuokos naikinimą dėl tariamos „lygybės“ – vienas garsus dvasinis vadas, kentėjęs nuo komunistinio režimo teroro, pateikė išgyvenimo planą katalikams tėvams, kurie šioje sekuliarioje, reliatyvistinėje ir priešiškoje aplinkoje tebenori išauginti savo vaikus būsimaisiais dangaus gyventojais.

Rugpjūčio 20 d. po šv. Mišių Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje už velionį dailininką, kolekcininką Vilių Julių Pocį (1952–2015) Mažeikių muziejuje vyko giminaičių ir bičiulių susiėjimas tarp jo tapybos darbų.

 Net ir saldžiausios romantinių filmų istorijos nėra visiškai iš piršto laužtos – kažkur kažkas panašaus tikrai įvyko, įkvėpė rašytoją ir taip gimė meilės pasakos, žavinčios milijonus. Vis tiek manai, kad gyvenime taip nebūna? Štai atrinkome ir paskelbėme gražiausių meilės istorijų paiešką ir iš beveik 100 idomiausių atrinkome vertas žurnalo puslapių!

Žolinės išvakarėse grupelė šeimų susirinko Liudvinave pasikalbėti apie lytiškumą, šeimos, Bažnyčios ir mokyklos vaidmenį ugdant jaunus žmones ir padedant jiems susiformuoti sąmoningą, krikščioniškomis vertybėmis grįstą požiūrį į šiuos prieštaringai vertinamus klausimus, ypač svarstomus priimant mokykloms skirtą programą. Šeimos atvyko iš Kauno, Vilkaviškio, Prienų, Plutiškių, Marijampolės ir Liudvinavo. Susitikimas vyko Katalikių moterų seklyčioje, istoriniame name, kurio statyba dar tarpukario metais rūpinosi Marija Borutienė, vyskupo Jono Borutos močiutė. Susirinkusius pasveikino ir diskusijoje dalyvavo Liudvinavo klebonas teol. m.dr. kun. Žydrūnas Kulpys. Tėvų grupei vadovavo Živilė ir Mindaugas Adviloniai, šalia kitų užsiėmimų dar savanoriaujantys Kauno šeimos centre Sužadėtinių rengimo santuokai programoje.

Racionalus buvo ir Ilgas. Ko gero, dėl geros galvos jam neblogai sekėsi susigaudyti žemėlapiuose, todėl jam buvo suteiktas navigatoriaus vaidmuo, ir neprisimenu, kad būtų nuvylęs. Apskritai Ilgą tikrai galiu vadinti vienu intelektualiausių žmonių būryje ir netgi kuopoje. Kai kiti laiką stumdavo apsižergę taburetę, Ilgas vartydavo „Iliustruotą mokslą“ ar knygą, ir tai savaime plėsdavo pokalbių su juo diapazoną. Tiesa, į sporto salę jį prisikalbinti buvo sunku, tik krepšinį žaisdavo su mielu noru. Traukiamas dėl to per dantį, Ilgas nė kiek nekompleksuodavo ir pasiteisindavo tingumu. Tačiau net ir tingumas jam nesugebėdavo pakišti kojos baseine, kur kartu su Hansu transformuodavosi į greitaeigį katerį. Su Ilgu plaukdavau viename takelyje ir, nors nesu prasčiausias plaukikas, belikdavo ryti šlapias jo dulkes. Pravardę, savaime suprantama, gavo dėl ūgio.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje dažnai reiškiamas susirūpinimas dėl to, kad valstybės mastu priimant su šeima, gyvybės pradėjimu susijusius sprendimus, yra įsiklausoma į Bažnyčios atstovų balsą. Tokia kritika išsakoma ir Švietimo ir mokslo ministerijos parengtai Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos projektui. Tačiau mokslininkai teigia, kad tokie teiginiai – bandymas nukreipti dėmesį bei politikavimas. Laisvos visuomenės institutas (LVI) kalbina antropologą, Kembridžo universiteto absolventą dr. Saulių Matulevičių.

      Rugpjūčio 15-ąją Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje švęsti Žolinės atlaidai, o vėliau miesto aikštėje šurmuliavo tradicinė, šiemet jau 10-oji, „Molio šventė“.

Rugpjūčio 14-ąją Sedos seniūnijos Dagių bedruomenės aktyvas sukvietė didelius ir mažus į tradicine tapusią šventę „Sutikime Žolines kartu.“

Kas yra kūryba? Į šį klausimą esama daugybės skirtingų atsakymų, skirtingų požiūrių. Tačiau bendra mintis ta pati: kūryba – kai sukuri kažką nauja. Kai žmogus daro tai, ko niekad anksčiau nedarė. Kai žmogus galvoja tai, ko anksčiau negalvojo. Kažką naujo. Galvoti kažką naujo – tai ir yra kūrybinis mąstymas.

Šiais laikais aukštakulniai nieko nestebina. Dauguma moterų turi bent vieną porą aukštakulnių. Ir tai ne naujiena. Aukštakulniai moters eiseną daro elegantiškesnę, padeda išsiskirti, puošia. Tiesa, šiais laikais ir pats kulnas būna labai skirtingas – tai ir platforma, ir aukšti smaili kulniukai, ir masyvus kulnas... Bet žymieji aukštakulniai ne visada buvo tokie. Jie, kaip ir dauguma daiktų, turi savo istoriją.

 „Reikia ne sofos, bet žygio batų“, – vis dar skambanti popiežiaus Pranciškaus pasakyta frazė Pasaulio jaunimo dienose Krokuvoje, į kurias susirinko 1,5 milijono jaunų žmonių. Praėjus kelioms savaitėms po renginio, sugrįžus draugams ir nurimus emocijoms, paprašėme kelių dalyvių papasakoti savo asmeninius išgyvenimus, kad kiekvienas iš mūsų, ypač nedalyvavę, galėtume dar kartelį užuosti, apie ką gi tos Jaunimo dienos. Už liudijimus dėkojame Kauno arkivyskupijos piligrimų centro ir Jaunimo centro piligrimams.

Nuo tarnybos pabaigos prabėgo nei daug, nei mažai – mėnuo. Kadangi atostogų užbaigti nespėjau, naujo gyvenimo etapo nepradėjau, netgi tarnybos pabaigoje gautos finansinės išmokos dorai panaudoti nespėjau, tikrai nežinau, ar po tarnybos pakankamai išgyvenau tam, kad būtų atėjęs metas refleksijai. Negaliu atsakyti, ką iš to, ko tarnyboje išmokytas buvau, daugiausia pritaikysiu gyvenime, kas buvo tik nereikalingas balastas. Negaliu atsakyti ir to, ar radau draugų visam gyvenimui, ar tiesiog turėjau keletą šaunių pakeleivių. Tačiau negaliu dienoraščio palikti atviro. Jaučiu atsakomybę jums, skaitytojai, suteikti kulminacijos malonumą ir simboliškai užrakinti šį savo gyvenimo etapą.

Kiekvienas žmogus savo laisvalaikį praleidžia taip, kaip jam patinka: kas paprasčiausiai ilsisi nieko neveikdamas, kas drožinėja, kas mezga ar siuva, o dar kai kas ieško kuo įdomesnių laisvalaikio praleidimo būdų. Mažeikiškė Gražina Kasparavičienė būtent ir užsiima tuo netradiciniu rankdarbių darymu: pina ir apipina laikraščių sukarpytomis ir susuktomis juostelėmis įvairius daiktus. Apie šį meno kūrimo būdą moteris mielai sutiko pasidalinti su „Būdo žemaičių“ skaitytojais.

Ar taisyklingas naudininkas: „Svarbu būti geram, bet dar svarbiau būti teisingam“?

Taip, taisyklingas. Būviui reikšti vartotinas būdvardžių ir būdvardiškai vartojamų žodžių naudininkas, jokiu būdu ne įnagininkas. Daugiau pavyzdžių: Tau reikėtų drąsesne (taisoma – drąsesnei) būti. Svarbu būti sąžiningu (taisoma – sąžiningam). Nelabai užteks vien noro būti kitokiu (taisoma – kitokiam) (Kalbos patarimai. Kn. 2: Sintaksė: 1. Linksnių vartojimas, Vilnius, 2003, p. 82).

„Ekspedicija „Misija Sibiras“ reiškia daugiau nei dviejų savaičių trukmės išbandymą tvarkant Lietuvos tremtinių kapavietes – tai pilietinės raiškos būdas, skatinantis diskusijas apie istorinės atminties svarbą ir ugdantis sąmoningumą istoriją vertinti su didele atsakomybe bei pagarba“, – teigia šių metų „Misija Sibiras“ ekspedicijos dalyvis, Kauno miesto muziejuje dirbantis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorijos mokslų doktorantas Simonas Jazavita. 25-erių metų istoriko nuomone, jau mokykloje reikia atkreipti dėmesį, kad tinkamai įvertinus praeities įvykius, jų ryšius su dabartimi, galima lengviau nusakyti ir tam tikras netolimos ateities raidos tendencijas. „Posakis, kad istorija turi polinkį kartotis, yra labai tikslus“, – pasakoja VDU mokslininkas S. Jazavita.

Eilinį kartą susipykote su mylimu žmogumi? Išgyvenate ir nežinote, ką daryti? Kai santykiuose kažkas nesiseka ir pradedame aiškintis bei pyktis, nesąmoningai imame galvoti – galbūt jausmai išseko? Tačiau ar iš tiesų tarp mylimųjų kylantys konfliktai signalizuoja apie pablogėjusius santykius? Galbūt iš pradžių derėtų išsiaiškinti pykčių ir ginčų atsiradimo priežastis?

Seminaras Bažnyčios sielovados bendradarbiams apie nepilnamečių apsaugą

Birželio pradžioje Lietuvoje viešėjo kun. prof. Hansas Zollneris SJ, kuris drauge su prorektoriaus pareigomis Popiežiškajame Šv. Grigaliaus universitete Romoje vadovauja ir šio universiteto Psichologijos instituto Vaikų teisių apsaugos centrui, o nuo 2014-ųjų yra Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos narys, skaitęs pranešimus bei vedęs mokymus daugelyje Europos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalių.

Savanorystė darosi vis populiaresnė, tad kodėl gi savanoriu negalėtų tapti šuo? Maltos Ordino pagalbos tarnybos terapinė kalytė Marselė įrodė, kad jos buvimas šalia pagyvenusių žmonių turi neįtikėtinai gerą poveikį, kuris nepaliko abejingų senjorų. Marselė savanore tapo maltiečiams įgyvendinus savanorystę skatinantį projektą.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) istorijos studijų programos III kurso studentė Simona Laurinavičiūtė pasirinko būti mokytoja kaip ir jos mama, močiutė. Mergina, pirmiausia, planuoja baigti universitetą, o vėliau – jaunąją kartą mokyti istorijos. „Sunkiai galėčiau save įsivaizduoti kitur. Mano ateitis – mokytojo darbas“, – prisipažįsta būsima mokytoja.

Rugpjūčio 5 dieną Vaikų dienos centre lankėsi Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos „Carito“ savanorės. Moterys atsinešė spalvotų kreidelių ir pakvietė vaikus į lauką piešti.

Rugpjūčio 2 d. Ukrinų bibliotekoje lankėsi habilituotas technikos mokslų daktaras, profesorius emeritas, Lietuvos bei Rusijos mokslų akademijų narys Kazimieras Ragulskis. Jis lankė Ukrinų kapinėse palaidotos savo žmonos profesorės, pirmosios habilituotos technikos mokslų daktarės Lietuvoje Vydos Kęsgailaitės-Ragulskienės kapą ir pakeliui užsuko į biblioteką.

Besitęsianti ekspedicija kiek nuvargino. Kasdienis fizinis darbas be poilsio ir karštis sekino. Laimei, savaitgalį gavome kiek daugiau laiko atgauti jėgas - dirbome tik pusdienį.

Sekmadienį aplankėme ir sutvarkėme Pimijos kapines, kuriose lietuvių kapus jau baigia užgožti dabartiniai vietinių palaidojimai. Vienas iš mūsų ekspedicijos tikslų – parodyti, kad kapai nėra apleisti ir kad jų negalima naikinti. Gintautas Alekna pasakojo ne vieną istoriją, kaip ekspedicijos metu pastatyta tvora išgelbėja lietuvių kapines nuo sunaikinimo kasant žvyro karjerus ar kertant mišką. Tiesa, jei jus domina Pimijos tremtinių istorijos, rekomenduojame pažiūrėti filmą „Lietuvos tremtiniai Sajanuose“.

Jau kuris laikas vis pagalvodavau, kad noriu save išbandyti savanorių veikloje, tačiau  nebuvau nusprendusi kokioje. Lietuvoje savanorių veikloje dažniausiai dalyvauja jauni žmonės, norintys surasti draugų, atrasti save. Vyresnio amžiaus savanoriai dalyvauja Carito veikloje, globos namuose. Manau, kad vyresni savanoriai, dalyvaudami kartu su jaunimu įvairiose  iniciatyvose ir projektuose, gali tapti pavyzdžiu jauniems žmonėms, pasidalinti gyvenimiška patirtimi ir prisiminti jaunatvišką užsidegimą ir optimizmą.

Liepos 25–30 dienomis Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro mėgėjų teatro trupės „VISAVI“ kolektyvas organizavo kūrybinę-teatrinę stovyklą „Paradigma – 2016“. Mažeikių r., Viekšnių sen., Čekų k., Viktoro Mačernio sodyboje, dešimtus metus karaliavo teatro mūzos.