Sprogimas

O kada imsime globoti dar vieną vaiką?

Vilnietė medikė Giedrė (vardai pakeisti) mintį apie tai, kad norėtų globoti, brandino ilgai. Vis svarstė, ar sugebės svetimą vaiką mylėti taip kaip savo, ar galės jam suteikti viską, kas geriausia, ir baiminosi, ar biologinė mama nepanorės jo atsiimti. Pastaroji Giedrės baimė išsipildė, o rūpintis sunkaus būdo vaiku išties nelengva, bet priimto sprendimo šeima nesigaili – dabar namie daug daugiau džiaugsmo, o gyvenimas atrodo prasmingesnis.

Pašnekovė susimąstė apie globą maždaug prieš septynerius metus, dirbdama kūdikių raidos centre – matė, kaip vaikams trūksta namų šilumos. Apie tai kurį laiką galvojo pati viena, o savo vyrui Karoliui neužsiminė, nes nenorėjo jam primesti savo nuomonės. Užtat koks buvo jos džiaugsmas, kai pats vyras prasitarė, kad norėtų paimti vaiką iš globos namų! Tada šeima jau augino savo dukrytę, kuriai dabar septyneri. „Mūsų mergaitė jau buvo paūgėjusi, rūpesčių buvo sumažėję. Grįžę iš darbų galėjome tiesiog sėdėti ant sofos. Mano vyras sakė, kad jaučia, jog pradeda darytis savanaudis. Jam norėjosi imtis kūdikio globos ir dėl to, kad norėjo jam padėti, ir dėl to, kad pats tobulėtų“, – pasakojo moteris.

Su vyru sutarę, kad norės rūpintis svetimu vaiku, sprendimo įgyvendinti kurį laiką nesiryžo. Lemiamą žingsnį žengė po to, kai jų bažnyčios bendruomenėje (abu yra praktikuojantys krikščionys) įvyko susitikimas su globėju iš Ukrainos. Šis suteikė namų šilumą daugiau nei trisdešimčiai vaikų, o vėliau keliavo dviračiu po pasaulį skleisdamas žinią apie globą.

Po to vyro liudijimo atsistojo vienas klausytojas ir pasidalijo savo istorija. Jis pasakojo, kad norėjo globoti vaikus, ilgai tam nesiryžo, bet galiausiai nuėjo ir paspaudė lemtingą mygtuką. Netrukus jų namuose atsirado dvi šaunios globotinės ir šeima visą laiką buvo laiminga, kad ėmė jomis rūpintis. „Paklausę tų gražių istorijų, mes su vyru galutinai pasiryžome. Nuėjome ir paspaudėme tą mygtuką“, – pasakojo Giedrė.

Tas lemtingas mygtukas – tai užrašas „Vaiko teisių apsaugos skyrius“ Vilniaus miesto savivaldybėje. Pasak pašnekovės, darbuotojos labai maloniai paaiškino, kokios procedūros reikalingos. Netrukus Giedrė su vyru ėmė lankyti organizacijoje SOTAS rengiamus būsimųjų globėjų ir įtėvių mokymus. „Iki tol galvojau, kad galėtume pasiimti kad ir du ar tris vaikučius, bet per kursus supratau, kad ir su vienu vaiku rūpesčių bus sočiai“, – nusišypsojo moteris.

Galvojo, kad procedūros bus sudėtingesnės

Anksčiau šeima svarstė ir įvaikinimo galimybę, tačiau Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos atvirai pasakė, kad jie nesulauktų eilės – vyras yra užsienio šalies pilietis, o kūdikius pirmiausia įvaikina tos šeimos, kurių abu nariai – Lietuvos piliečiai.

Giedrė su Karoliu raštu išdėstė pageidavimus, kokį vaiką norėtų globoti. Jie norėjo berniuko, kuris būtų sveikas ar turėtų išgydomų ligų („supratome, kad rūpintis neįgaliu vaikeliu mums gali pritrūkti stiprybės“) ir kuris būtų visai mažiukas („vyras pradžioje sakė, kad gal geriau būtų imti kokių trejų metų vaiką, bet man atrodė, kad toks vaikas jau gali turėti daug sunkių patirčių“).

Porai baigus mokymus, specialistai parengė išvadą apie jų šeimą. Kai išvada buvo nusiųsta į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, žinią apie tai, kad yra galimas globoti kūdikis, jie gavo jau po keturių dienų. Tą pačią dieną berniuką aplankė ligoninėje, o kitą dieną jautė vidinę ramybę – tvirtai nusprendė, kad jį priims.

Šeima „paspaudė mygtuką“ 2016 m. lapkričio pabaigoje, o pasiūlymo globoti kūdikį sulaukė kitų metų gegužę. „Tas laikas pralėkė greitai – įsivaizdavau, kad procedūros bus sudėtingesnės“, – sakė globėja.

Pradžioje lengva nebuvo

Kai Nojus atkeliavo į šeimą, jam tebuvo trys savaitės. Moters baimės, kad nepavyks svetimo vaiko mylėti kaip savo, netrukus išsisklaidė – kai namie yra mažas stebuklas, širdį natūraliai užplūsta šilti jausmai. „Žinoma, giliai viduje žinai, kad tai nėra tavo biologinis vaikas, bet tas žinojimas pasislenka į trečią ar ketvirtą planą“, – sakė globėja.

O kaip naują vaiką sutiko Giedrės ir Karolio dukrytė? Ji labai norėjo sesutės ar broliuko, tad kai jai tėvai pasakė, kad važiuos į ligoninę parsivežti Nojaus, jo labai laukė, o dabar jį visuomet gina. Tik sykį, būdama šešerių, visažinės tonu pareiškė: „Bet jis nėra tikras mano brolis!“ Tuomet mama jai paaiškino, kad jis gyvena su jais kartu, ji gali jį paliesti, jie kartu žaidžia, taigi jis – tikrų tikriausias brolis, ir mergaitei to atsakymo pakako. Tiesa, tikrosios tiesos nuo jos tėvai neslepia, sako jai, kad Nojus turi dvi mamas ir du tėčius.

Suprantama, Nojui atkeliavus namie atsirado ne tik daugiau meilės, bet ir daug rūpesčių. Globėja buvo nusiteikusi berniuką maitinti savo pienu (yra jo gamybą skatinančių hormoninių vaistų), tačiau tai pasirodė pernelyg sudėtinga, nes kūdikis reikalavo daug dėmesio. Tuomet Giedrė nusivylė savimi pirmą kartą.

Nusivylimą savimi ir kaltę jautė ir vėliau, nes kūdikis nuolat verkdavo ir nuolat reikėjo jį supti ant rankų. „Kai būdavau pavargusi ir neišsimiegojusi, atrodydavo, kad mes juo rūpinamės, stengiamės, o jis vis tiek nelaimingas – gal mes nesame tinkami globėjai?“, – sakė Giedrė.

Dabar Nojui dveji su puse, bet jis tebėra neramus vaikas, kelia isterijas, o supykęs puola muštis. Vis dėlto Giedrė nustojo save graužti po to, kai prieš metus su vyresniąja dukra turėjo gultis į ligoninę. Jų palatoje gulėjo pustrečių metų mergaitė iš globos namų. „Ta mergytė lovytėje per dienas buvo viena, tiesa, aš kiek galėdama stengiausi jai skirti dėmesio. Mačiau, kad ji, nors buvo metukais už Nojų vyresnė, buvo išsivysčiusi maždaug tiek pat, kiek jis. Pažvelgiau į situaciją kaip medikė ir konstatavau, kad mūsų Nojaus ir kognityviniai gebėjimai geresni, ir smulkioji motorika, ir kalba geriau išsivysčiusi. Vadinasi, vis dėlto gerai, kad jis neliko globos namuose, o yra su mumis. Po to karto pasijutau daug ramesnė“, – prisipažino Giedrė.

Pašnekovė mano, kad berniukas jaučia kažkokį mistinį ryšį su savo mama. Dabar Nojus kartais su mama susitinka ir po šių susitikimų jis būna ypač nerimastingas, naktimis verkia.

„Man atrodo, kad jis nuolat jaučia vidinį nerimą, dėl to vis verkšlena, būna viskuo nepatenkintas. Būna, pasisodinu jį ant kelių ir meldžiuosi, prašau Dievo, kad padėtų jam rasti vidinę ramybę. Gal kam ir bus keista, bet malda tikrai padeda – jis kuriam laikui nurimsta. Tačiau kartais veiklos namuose tiek, kad, rodos, nėra jėgų pasimelsti“, – sakė globėja.

Tenka vykti į teismus

Kaip jau minėta, Giedrė jautė baimę, kad globojamo vaiko tėvai panorės jį atgauti. Taip ir atsitiko. Tokį norą išreiškė Nojaus mama, tačiau jos situacija labai sudėtinga: jai nustatytas neįgalumas ir ji gyvena globos įstaigoje. Berniuko tėtis krikščioniškame reabilitacijos centre gydosi nuo priklausomybės.

Nojaus mama turi dvi dukras, viena jau suaugusi, kita – aštuonerių. Šios globėja yra paskirta jos močiutė. Močiutė sakė, kad antru vaiku rūpintis jai būtų per sunku, todėl jis ir buvo atiduotas globėjams. O Nojaus mama neseniai pareiškė, kad nori juo rūpintis pati, tačiau ji neturi tam sąlygų.

Dėl to Nojaus globėjams ne kartą teko lankytis teismuose, kurie kėlė daug įtampos, o kai prireikė, kad advokatė parengtų reikiamą raštą – ir pinigų. Laukia ir daugiau teismų, kuriuose spręsis tolesnis vaiko likimas. Kol kas nustatyta, kad vaikas gali su savo mama kartais susitikti neutralioje aplinkoje, ir globėjai jį vežioja į susitikimus.

„Jo mamą aš gerbiu, juk ji susilaukė tokio šaunaus berniuko, o dabar nori juo rūpintis. Ir užjaučiu ją dėl sudėtingai susiklosčiusio gyvenimo. Jei teismas nuspręs, kad mama gali auginti savo sūnų pati, žinoma, turėsime jį grąžinti, nors mums tai būtų didžiulė netektis. Kol kas stengiuosi negalvoti apie tai, kad galime jį prarasti. Manau, kad paaugus jam bus gera žinoti, kad tikroji mama jo neišdavė, o norėjo juo rūpintis“, – sakė Giedrė.

Giedrė pridūrė, jog labai norėtų, kad Nojus užmegztų ryšį ir su savo biologine sesute bei ja besirūpinančia močiute, tačiau mano, kad jos pačios turėtų parodyti iniciatyvą susitikti su berniuku.

Šventės paprastomis dienomis

Dėl nuolatinio Nojaus nerimastingumo tėvai buvo kreipęsi ir į globėjams bei įtėviams paslaugas teikiančią organizaciją SOTAS. Organizacija atsiuntė psichologą, kuris stebėjo vaiką ir tėvus. „Specialistas konstatavo, kad mes elgiamės tinkamai ir į vaiko kaprizus reaguojame teisingai, na, o jis – sveikas vaikas, tik labai dirglus. Žodžiu, telieka laukti, kol jis paūgės“, – sakė globėja.

Jai labai padeda ir susitikimai su kitais globėjais. „Būna, labai nerimauji dėl to, kad vaikas parduotuvėje kelia isterijas, bet paklausai kitų globėjų ir supranti, kad tai visai normalu“, – sakė ji.

Globėjus ilgą laiką neramino ir tai, kad Nojus nebuvo linkęs su jais šiltai bendrauti, nenorėdavo apsikabinti ar įsibrauti į tėvų lovą, kaip kad daro dauguma vaikų.

„Užtat kai vieną dieną jis pasakė „mamyte“, mane apsikabino ir pabučiavo, man buvo didžiulė šventė. Kaip ir tada, kai jis, būdamas beveik dvejų, pirmą kartą naktį atėjo į mūsų lovą. Miegoti trise buvo labai nepatogu, bet jaučiausi laiminga“, – nusišypsojo Giedrė.

Nojus darželio dar nelanko, nes globėjai girdėjo rekomendacijų, kad vaikui, netekusiam tikrųjų tėvų, reikėtų kuo ilgiau būti namuose su šeima. Giedrė po vaiko priežiūros atostogų grįžo į darbą puse etato ir dirba dvi dienas per savaitę, bet labai intensyviai. Jos vyras savo darbo grafiką planuojasi taip, kad tomis dienomis būtų su vaiku.

Vis dėlto tai yra sudėtinga – globėja arba dirba, arba rūpinasi vaikais, o pati neturi net galimybės nueiti pas gydytoją. Taigi ji jau pagalvoja, kad netrukus pamėgins berniuką leisti į greta namų esantį privatų darželį. Jo grupėje vaikų skaičius nesiekia nė dešimties, o Nojų ten leistų vos kelioms valandoms per dieną, tad tikisi, kad jam ten patiks, o pati galės lengviau atsikvėpti. Beje, globėjai kasdien vežioja vaikus į įvairius būrelius, taigi tikrai yra ką veikti.

Kai Giedrė pamato, kad jos vyras pavargęs, pati perima visus rūpesčius, o Karolį, kad atgautų jėgas, išsiunčia pusdieniui į garažą, kur jis mėgsta meistrauti. Na, o kai ji būna labai pavargusi, vyras perima vaikus ir ji valandai užsidaro kambaryje viena.

Giedrė pastebėjo, kad ne savo vaiką auginti savotiškai sunkiau nei biologinį, nes jauti didesnę atsakomybę. Atrodo, kad jei savas vaikas bėgiodamas pargrius, labai savęs nekaltinsi, juk taip kartais nutinka, o jei pargrius globotinis, jausiesi kaltas, kad jo neprižiūrėjai.

„Kartais tikrai labai pavargstame nuo nuolatinio šurmulio ir rūpinimosi vaikais, tačiau dabar jaučiame gyvenimo pilnatvę. Būna, kad vyras pusiau juokais paklausia: „O kada imsime globoti dar vieną vaiką?“, ir aš suprantu, kad jis dar turi jėgų rezervą. O ir pati pagalvoju, kad kai Nojus paūgės, galbūt imsime globoti dar vieną mažylį, kad namie būtų dar daugiau meilės (na, taip pat ir netvarkos)“, – baigė nuoširdų pokalbį globėja.

VšĮ SOTAS informacija

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode