AUŠRA TOLOČKAITĖ į Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso namų duris pasibeldė prieš trejus metus. Čia ji atėjo prašyti pagalbos sau ir savo sunkiai sergančiam tėvui. Darbuotojų komanda, priėmusi labai nebūdingai medicinos įstaigoms – svetainėje prie stalo su kavos puodeliu, jos iškart paklausė, ko ji tikisi iš šių namų. Moteris, išvargusi nuo darbo ir po darbo nuolatinės tėvo slaugos, sujaudinta šilto priėmimo, atsakė tiesiai ir paprastai: „Aš labai norėčiau tiesiog ramiai išsimiegoti.“ Tai nebuvo pirmieji slaugos namai, į kuriuos Aušra atvežė savo tėvą, bet tikrai pirmieji, kuriuose ji pajuto pagarbą žmogaus asmeniui ir kurie buvo panašūs į namus tiek savo aplinka, tiek santykiu su žmogumi. Darbuotojams rūpėjo ne tik jos sergantis tėvas, bet ir ji pati, ketverius metus slauganti onkologine, Alzheimerio liga sergantį ir insultą patyrusį ligonį. Paprastai medicinos įstaigose pirmiausia matoma ir rūpi pati liga, dažnai negalvojant apie patį asmenį, jo aplinką ir artimuosius. Jose didžiausias dėmesys – vaistai, maistas ir lankymas pagal grafiką, o sergančio artimieji lieka užribyje.
Hospise kalbamasi labai delikačiai, širdimi, čia kitokia aplinka, – pasakoja Aušra. – Ir tai labai palietė mano tėvą: atėjus Hospiso kapelionui, tėvas panoro su juo pasikalbėti. Tėvas nebuvo uolus praktikuojantis katalikas, bet Hospiso darbuotojų dėka jo pasiruošimas išeiti ir nuoširdžiai krikščioniškai nugyventi likusią gyvenimo atkarpą vyko labai nuoširdžiai, jautriai ir neprimestai. Jis kaip dovaną priėmė Švenčiausiąjį Sakramentą ir Ligonių patepimą. Tai guodė ir mane, kaip ligonio dukrą, ir kartu palengvino mano naštą. Mes abu buvome pasiruošę: aš – priimti tėčio išėjimą pas Kūrėją, jis – susitikti su Juo. Taip susipažinau su Hospisu, su namais, kur oriai gyvenama iki pabaigos, kur tikrai gyvenama su meile ir šeimoje.
Po mėnesio pasijutau pailsėjusi, išsimiegojusi ir saugi dėl sergančio tėčio, todėl parsivežiau jį namo. Jutau, kad grįžome į namus išeiti. Netrukus tėtukas iškeliavo. Likau be asmens, kuriuo rūpinausi. Likau viena. Buvau įpratusi gyventi savo darbo ir tėvo slaugos ritmu, ir staiga mano gyvenime atsirado labai daug laisvo, tuščio laiko. Norėjau kur nors save realizuoti, išpildyti, kaip sakė popiežius Pranciškus, „ne gulėti ant sofos, o apsiauti batus ir pradėti veikti“. Todėl vėl sugrįžau į Hospisą galvodama: savanoriausiu. Aštuoniolika metų dirbau vienoje mokykloje, dėsčiau tikybą, etiką ir filosofiją. Man patiko darbas ir nieko neplanavau keisti. Tik nusprendžiau, kad galėčiau kartą per savaitę porą valandų ateiti padėti Hospiso namams ir jo šeimynai. Mat, slaugydama tėvą, susitikau su daugybe įvairaus amžiaus žmonių savanorių, kurie Hospise dovanoja savo laiką sergantiesiems. Pagalvojau: juk visi turime tą patį laiką – 24 valandas. Yra žmonių, kurie per tą laiką spėja būti ir gerais šeimos nariais, bičiuliais ir kaimynais ir dar padėti tiems, kuriems labai reikia pagalbos ar tiesiog žmogiško artumo. Aš irgi turiu tas pačias 24 valandas, kodėl gi negalėčiau pasitarnauti. Taigi atėjau su tikslu savanoriauti.
Mane priėmė Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso įkūrėja ir direktorė, Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos ses. Michaela Rak. Ji prisiminė, kad šiuose namuose slaugiau tėvą, ir paprašė kiek palaukti, tačiau sugrįžo be savanorio anketos rankose. Iškart pagalvojau: turbūt manęs nepriims, juk čia gedėjimo laiku žmogui patariama neskubėti, gedėti, leisti išskaudėti asmeniškai, kol sugyja netekties žaizdos. Bet man visai netikėtai ses. Michaela pokalbį pasuko kita linkme, paklausdama, ar nenorėčiau Hospise dirbti. Žinoma, pradžioje suabejojau, ar sugebėsiu, nors ir gerai buvau susipažinusi iš vidaus su šių namų misija, sistema, požiūriu, jautrumu ir taisyklėmis. Tad netrukus pradėjau dirbti kaip Hospiso, namų, kuriuose gyvenama iki paskutinės akimirkos, savanorių koordinatore.
Aušra, prieš pradedant darbą šioje įstaigoje turbūt reikėjo pasiruošti, sužinoti, daug ko išmokti?
Ar galima pasiruošti gyvenimui? Taip, supažindina čia su visa Hospiso misija ir veikla. Tai daro darbuotojai ir savanoriai, nes turi žinoti, kur ateini. Bet pasiruošimo, kur gautum atsakymus ir sužinotum situacijų sprendimus, nėra, nes kiekvienas susitikimas, kiekvienas veiksmas Hospise nesikartoja, yra unikalus. Todėl turi būti nuolat budrus ir negali spręsti problemų ar iškilusių situacijų pagal šablonus, nėra tokių taisyklių ar paruoštų schemų. Hospise gyvenama ir dirbama pagal tris pagrindines misijos taisykles, kurios yra tarsi kertiniai akmenys ar stulpai. Šių taisyklių laikosi visi pasaulyje esantys Hospisai. Pirmoji taisyklė: Hospisas suteikia pagalbą ligoniams ir jų šeimos nariams neatlygintinai, visi darbuotojai ir savanoriai yra pasirašę sutartis, kad neims jokio atlygio.
Net gėlių negalima atnešti slaugytojams?
Iš esmės taip.
Kita taisyklė: Hospise ligoniai nėra skirstomi nei pagal amžių, nei pagal lytį, nei pagal tautybę, nei pagal socialinį statusą, nei pagal tai, kuo jie buvo ar ką dirbo: ar tai būtų ministras, ar bedarbis – mes visus priimame vienodai, nes mums svarbu Žmogus. Ir trečioji taisyklė: stengiamės gerbti paciento laisvę, padedame jam gyventi ir patarnaujame tiek, kiek jis mums leidžia. Pacientą ir jo artimuosius laikome Hospiso šeimos nariais, juos saugome, gerbiame ir mylime. Šis žmogiškasis faktorius mums ypač svarbus.
Kokią prasmę sudedate į žodžius, kai kalbate apie paciento laisvę?
Jei žmogus vieną dieną norėtų savo higiena pasirūpinti pats, nors matome, kad jam tai fiziškai labai sunku, esame šalia, bet neatimame iš jo galimybės būti savimi. Jei jis vasario mėnesį nori pamatyti sniegeną, mes darome viską, kad jo noras išsipildytų. Jei žmogus turi gyvenimo svajonę su kuo nors susitikti, mes esame tam, kad jis gyventų visa to žodžio prasme ir nesijaustų tik ligonis – gyventų savo gyvenimą, kuris jam įprastas, ir susitiktų su tuo, ką nori sutikti. Mes turime užduotį padėti patirti žmogiškąją laisvę žmogaus pasirinkimuose ir sprendimuose.
Juk žmonės, ypač sunkiai sergantys, turi ir keistų troškimų arba dėl sunkios padėties sunkiai išreiškiamų. Kaip jūs išpildote juos?
Mes – darbuotojai, ligoniai ir jų artimieji, savanoriai – esame šeima, komanda, todėl kartais pajėgūs padaryti ir tai, kas neįmanoma. Vienam asmeniui, aišku, girdėti ne ausimis, bet širdimi ir išgirsti kito norą nėra lengva. Kartais mūsų pacientai savo norus sudeda tarp eilučių, tarp žodžių, ir reikia mokėti klausytis širdimi, kad išgirstum arba nujaustum. Taip pat kalbamės, tariamės, kaip išpildyti tuos norus, kurie yra pagal mūsų jėgas. Kai negalime patys, ieškome, kas mums padėtų. Kartais žmonių norai būna labai paprasti ir kasdieniški, pavyzdžiui, žmogus nori gerti būtent tokio mineralinio vandens, prie kurio yra pripratęs, suvalgyti ledų ar cepelinų. Kartais reikia tik apsikabinti, kartais užtenka vien padrąsinti akimis. Mūsų užduotis – padaryti viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad visi mūsų šeimos nariai jaustųsi mylimi ir gyvenimas iki paskutinės akimirkos būtų orus ir visavertis, kupinas emocijų ir džiaugsmo. Mūsų visuomenė yra įpratusi nurašyti onkologinėmis ligomis sergančius žmones, niekas nenori į juos investuoti nei laiko, nei pinigų. O Hospiso misija – padėti jiems gyventi iki paskutinės akimirkos, kol jie susitiks su Kūrėju. Gyventi taip, kaip jie įpratę, apsupti juos meile, šiluma, bet ne meile už butą ar turtą, kurį jis paliks po mirties, o už tai, kad jis yra Žmogus.
Išgirsti žmogų kartais sunku, o juo labiau jei jis prašo neįmanomų dalykų.
„Viltis neįmanomą padaro įmanomu“ – tai Hospiso šūkis. Su Dievo palyda neįmanomų dalykų nėra. Taip pat visada kelyje atsiranda žmonių, padedančių pasiekti tikslą. Visada sakau: jei Dievas uždaro duris, atidaro langą. Gal pro langą ir sudėtingiau įeiti, reikia atsinešti kėdę, nepatogiai lįsti – būna sunkių situacijų, bet jei darai iš širdies, viskas išsisprendžia. Buvau su jaunu žmogumi, kuris, sunkėjant ligai, pradėjo suprasti, kad viskas baigiasi, kad jis jau niekada nebepadarys daugelio dalykų: niekada nebevažiuos Vokiečių gatve puikiu automobiliu garsiai grojant muzikai, o tai jo svajonė – turėjau išbūti su juo tą emocinį priepuolį, kai jis suvokė, kad to daugiau niekada nebedarys, kad jis daugiau niekada nevalgys ledų arba niekada nebepamatys savo augintinio haskio šuns. Neseniai kitas ligonis paprašė padėti suruošti jo vaikui gimtadienį, suvokdamas, kad daugiau savo vaiko gimtadienių jis niekada nebešvęs. Kai su juo, vos kalbančiu, įsikibusiu į mane rankomis, planavome šventę, supratau, kad tas gimtadienis turi būti ypatingas, ne liūdnas, bet labai linksmas. Ir su savanoriais ėmėmės darbo: piešėme plakatus, pūtėme balionus, gaminome pyragus. Ir gimtadienis įvyko čia, pas mus, Hospise. Ruošdami šventę viską apgalvojame, viskas turi būti delikatu, stengiamės neperžengti tam tikrų ribų. Mokomės jausti, kiek galime įsijungti, kada jau reikia pasitraukti ir palikti laiko šeimai, kiek galime padaryti staigmenų ir kaip tai padaryti. Viskas turi būti iki smulkmenų suderinta: kas įneša tortą su žvakutėmis, kada vyksta sveikinimas, kada reikia padėti, o kada pasitraukti. Todėl svarbu, kad širdis būtų nuolat pulsuojanti, jautri ir visi jutimai veiktų išvien, nes kartais akys arba klausa mus apgauna. Ir kokia palaima, kai pasiseka, matau nušvitusias ligonio ir jo artimųjų akis. Paskui po savaitės šis žmogus iškeliavo.
Nuolat dirbu su savimi, permąstau, analizuoju, pasimokau iš savo klaidų. Mes klystame, tai yra gyvenimas ir nuolat mokomės iki paskutinės akimirkos neleisti sau surambėti ir pasakyti: ai, tai jau moku.
Ko reikia, kad mokėtum su meile patarnauti?
Reikia pasitikėjimo Viešpačiu, ramybės, taikos, vidinės taikos... Priimti tai, ką Jis tau siunčia kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, sekundę, nes kai suvoki, kad kiekvienas susitikimas su žmogumi yra susitikimas su Dievo atspindžiu, matai ne tik fizinį kūną, bet ir tą begalinę asmens gilumą su gausiomis dovanomis...
Sakote, reikia ramybės, įsiklausymo, o kaip jūs atrandate tą ramybę? Juk kai daug dirbi, ji išslysta iš širdies. Ar turite šaltinį, iš kurio pasisemiate ramybės?
Aš remiuosi Viešpačiu. Kai man sunku, prisimenu giesmės žodžius: Viešpats mano tautos stiprybė, Viešpats mano jėga, mano skydas, mano viltis... Sau paniūniuoju, nesvarbu, ar vairuoju automobilį, ar baimė apninka, ar sunku, ar byra ašaros, tiesiog paniūniuoju ir viską atiduodu Viešpačiui, nes žinau, kad Jis yra su manimi ir priekyje manęs, o aš už Jo. Žinoma, visi darbe kalbamės, tariamės, visada su mumis yra direktorė ses. Michaela. Ji pataiko pasakyti tai, ko tuo metu reikia, arba tiesiog apkabina, ir vėl atsinaujinęs eini ten, kur esi kviečiamas. Darbas Hospise man yra gyvenimas, tuomet nebeskaičiuoju darbo valandų, nebereikia dar ko nors malonaus, tiesiog esi gyvas širdimi. Kartą per mėnesį aukojamos Šv. Mišios už visus čia esančius (ligonius ir jų šeimas, darbuotojus, savanorius ir, žinoma, geradarius, aukotojus). Šalia yra Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos vienuolynas su koplyčia, kur bet kada gali nubėgti ir susitvarkyti savo „reikaliukus“. Vyksta susitikimai su „saviškiais“, kai gauni padrąsinimą. Žodžiu, kaip įstaigose yra žalias ženkliukas, rodantis atsarginį išėjimą, taip mes visada žinome, kur nueiti, kai reikia paverkti, pasitarti, prisiglausti ar gauti patarimą.
Labai gražūs ir išpuoselėti Hospiso namai. Visuose trijuose aukštuose vaikščiodama ramybės dvasioje sutikau nemažai žmonių. Kaip išsilaiko jūsų namai? Kokia jūsų misijos finansinė pusė?
Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso direktorė ses. Michaela Rak atvyko iš Lenkijos, kur du dešimtmečius vadovavo Hospisui ir šią idėją atvežė į Lietuvą, ją pavertė kūnu. Šis Hospisas – tai ne tik namai sergantiesiems vėžiu, tai kartu ir organizacija, atliekanti edukacinį vaidmenį, nes šeimos narius moko santykio su sergančiuoju, moksleivius moko matyti sergantįjį, su juo kalbėtis ir pasidalinti, suvalgant vienu šokoladuku per savaitę mažiau, kitus – per savaitę išgerti vienu puodeliu mažiau kavos. Po mėnesio tai virsta parama sauskelnėmis ar reikalingomis higienos priemonėmis. Žmogus, atsisakydamas vieno puodelio kavos per savaitę, mokosi dalintis. Mes labai norime auginti Lietuvoje naują kartą, kuri mokėtų dalintis. Pas mus žmonės gydomi neatlygintinai, bet išgyvenimui reikia labai daug lėšų. 30 proc. reikalingų lėšų gauname iš Teritorinės ligonių kasos, visa kita yra aukotojų ir geradarių lėšomis išgyvenamos dienos. Ses. Michaela sako, jog „duonos kepalui reikia daug grūdų, bet jei kiekvienas atneša po grūdą, tai ir išeina kasdienis kepalas“. Hospisas moko dalintis. Kažkas padovanoja pagalvių, kažkas atveža bulvių arba primezga kojinių, kažkas atneša gėlių, kažkas kvietime į savo vestuves parašo: nedovanoti gėlių, nes tai laikinas dalykas, geriau į dėžutę sudėkite pinigėlius, ir jaunieji juos nuveš į Hospisą. Viena mergaitė vietoj Kalėdų dovanos paprašė pinigėlių ir juos atnešė Hospisui.
Taip, tai labai paprastos ir realios gailestingumo pamokos. O kaip vyksta jūsų edukacinės misijos?
Edukacinius susitikimus vedame Hospiso susitikimų salėje, taip pat važiuojame į mokyklas ir kalbame apie gailestingumą, ieškome įvairiausių galimybių, kaip belstis į kiekvieno širdį. Turime „Vilties laukų“ akciją: kiekvieną rudenį įsijungiame į tarptautinę kampaniją, skelbiame geltonųjų narcizų sodinimą. Gauname iš geradarių geltonų narcizų svogūnėlių, susisiekiame su savo teritorijose narcizus norinčiomis sodinti įstaigomis. O pavasarį, kai gėlės sužydi, tie vilties laukai tampa sergančiųjų vilties ir vienybės su sveikaisiais simboliu. Tai darome šalia pagrindinės misijos – pagalbos onkologiniams ligoniams, kuriems medicina aktyviai jau nieko negali padėti. Praėjusiais metais narcizus sodinome prie įvažiavimo į Vilnių. Taip pat sodinome prie visų ligoninių, poliklinikų, socialinių įstaigų ir dabar ten žydi narcizai. Tai yra visų mūsų vilties laukai, virsmo gailestingais ir jautriais žmonėmis simbolis. Šios kampanijos idėja: parodyti, kad mes, sveikieji, kai esame gražūs, sveiki, laimingi bei turtingi, labai mažai galvojame apie tuos, kurie negali pasidžiaugti savo sveikata, kuriems mūsų parama ir pagalba, nešanti viltį, labai reikalinga. O sergantiesiems norime pasakyti: „Nebijok, esi ne vienas.“ Svarbu pastebėti savo kaimyną, klasės draugą, bendradarbį, jį užkalbinti, išklausyti, leisti kalbėtis širdims. Kiekvienas turime daug galimybių padėti. Taip sodindami narcizus žmonės stiprina savo bendruomenes. Tais vilties laukais būtų smagu užsodinti mūsų žemę ir per tokį paprastą veiksmą – narcizų sodinimą – mokyti žmones gailestingumo, priminti jiems gerumo svarbą. Narcizams žydint, paprastai rengiame konferencijas. Pernai Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise organizavome konferenciją, dalyvavo apie 500 žmonių. Šiais metais gegužės 13 d. Vilniaus arkikatedroje Šv. Mišiose dėkojome Viešpačiui už Hospiso misiją ir šventėme mūsų penkerių metų veiklos jubiliejų, dėkojome už aukotojus, savanorius, darbuotojus ir mūsų pacientų gyvenimus. Po Šv. Mišių Katedros aikštėje esančiame ekrane dalinomės Hospiso gyvenimo akimirkomis. Per konferencijas skaitome paskaitas apie tai, kas yra liga, ar tikrai ji yra bausmė ar prakeiksmas. Skelbiame, kad, taip, liga yra išbandymas, bet tai yra ir gyvenimo dovana, leidžianti naujai atrasti ar atkurti asmeninius santykius su savimi, šeima, aplinka ir, žinoma, Viešpačiu.
Hospise jūs esate atsakinga už savanorius. Kaip juos atrandate, kaip dirbate su jais?
Juos tikrai atveda Viešpats, jie ateina kažkokiu stebuklingu būdu. Dažnai po renginių, susitikimų ar straipsnių spaudoje arba sužinoję iš pažįstamų. Kai ateina žmogus, su juo daug kalbamės, norėdami suprasti, kokiu tikslu jis čia atėjo, ko tikisi iš šios tarnystės, vėliau pildomos anketos. Tada vyksta mokymai: pristatoma Hospiso misija, veikla, taisyklės, aptariami gyvenimo šiuose namuose ypatumai, studijuojami medicininiai tarnystės aspektai, paskui daug dirba psichologas, vėliau vyksta užsiėmimai grupėse, padedantys pažinti save ir esančius šalia. Po mokymų kartais žmonės keičia savo sprendimus, kai kurie išeina, supratę, kad nepajėgs, kiti pasilieka ir eina nauju tarnystės ir augimo keliu. Turime galimybę padėti kiekvienam atrasti savo vietą gausioje Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso šeimoje.
Kiekvienas žmogus pats sprendžia, kaip gyventi, ką veikti, kokiam būti ir kada. Linkiu kiekvienam išgirsti savo TIKRĄJĮ širdies plakimą ir likti ištikimam jos ritmui, jautrumui, žmogiškumui, artimo meilei ir, žinoma, Kūrėjui...
